Kas yra mūsų kiemo šeimininkas?

Jean Poirrier (Flickr) nuotrauka

Pamenate, ką kalbėjo Lietuvos narystės Europos sąjungoje oponentai prieš stojimą į ES? Kad mes, tik ištrūkę iš vienos sąjungos (o skambesnės retorikos mėgėjai nepamiršdavo pridurti – ”vergijos”), čia pat veržiamės į kitą. Iš esmės šis teiginys nebuvo visiškai beprasmis. Buvimas bet kurioje sąjungoje reiškia tam tikrą laisvės praradimą, skiriasi tik to praradimo laipsniai bei sritys, kuriose laisvės prarandamos.

Be to, politinė individų sąjunga (valstybė) atsiranda kaip tam tikrų savo teisių atidavimas tam, kad būtų gaunama visų siekiama nauda – visų pirma, piliečių apsauga. Jokia valstybė neegzistuoja be to, kad piliečiai atsisako tam tikrų savo laisvių, t. y. paklūsta tam tikroms reguliavimo taisyklėms.

Kada reguliavimo per daug?

Klausimas – tiek valstybės, tiek valstybių sąjungos atveju – lieka tas pats: kiek šis reguliavimas gali apimti?  Kaip žinoti, jog jis peržengia suteiktos kompetencijos ribas, perlenkia lazdą? Atsakymą galime formuluoti taip: valstybės atveju – kai reguliavimas pažeidžia pamatines žmogaus teises, o valstybių sąjungos atveju – kai pažeidžiamas pamatinis bent vienos valstybės narės suverenitetas. Tarkim, kai valstybė į sąjungą įstumiama ne savo noru, atimant galimybę iš tos sąjungos pasitraukti.

ES negalėtume prikišti nei vieno, nei kito. Į šią sąjungą įstojome visuotiniu piliečių referendumu, o jei sumąstytume iš jos pasitraukti, tikriausiai vargu ar kas mus pririšęs laikytų. Vis dėlto, kiek mes sutinkame leisti ES reguliuoti savąją tvarką? Ir, dar įdomiau – ar tos kompetencijos jai pakaks, kad pasiektų savo pačios tikslų? Mat, nors sąjungos pavadinimas skamba iškilmingai, ji ne tik kad nesikėsina nei į prigimtines mūsų teises, nei į valstybinį suverenitetą. Ji sąžiningai tęsia savo pažadą ir valstybių narių kompetencijai palieka teisę patiems tvarkytis savo pačių kiemuose. Tai yra – drastiškai nesikiša į vidaus politiką ar vidaus viešąjį administravimą.

Ar rozetės bus vienodos?

Imkime, pavyzdžiui, greičio ribojimą. Juk nėra tokios ES direktyvos, kuri nurodytų, kokios važiavimo greičio ribos turi būti visose ES šalyse. Suprantama – kiekviena šalis pati geriausiai žinos, koks saugiausias greitis jai tinka geriausiai, atsižvelgiant į vietinių kelių būklę, klimato sąlygas, pagaliau, į šalies kelių kultūrą. Panašiai ir atliekų rūšiavimo klausimu. Tiesa, ES skatina ir palaiko atliekų rūšiavimą, tačiau susitvarkyti savas šiukšles – užduotis vietinei valdžiai.

Abejoju, ar kada nors ES imtųsi ir tokio „drastiško“ žingsnio kaip kad, pavyzdžiui, suvienodinti rozečių modelius visoje ES. Tokia direktyva, žinoma, galiotų tik keturioms valstybėm narėm – Didžiajai Britanijai, Airijai, Maltai ir Kiprui, kurių vienintelių rozetės skiriasi nuo kontinentinėje Europos dalyje paplitusių rozečių. Keliaujantiems, žinoma, tai būtų labai patogu (pagaliau nebesirautume plaukų kaskart atvykę į Britų salyną ir suvokę, kad vėl pamiršome rozetes adaptuojantį prietaisą). Ar galime tikėtis, kad toks pasikeitimas kada nors įvyktų? Gal greičiau jau iš viso liausimės naudoję rozetes…

ES nesiima reguliuoti smulkių, tik vietines bendruomenes liečiančių reikalų. Tad kodėl ir kada imame kelti klausimą apie aktyvesnį sąjungos įsikišimą į mūsų kasdienę tvarką? Visų pirma, kai tos kasdienės veiklos geografija išsiplečia nuo buvimo tik vietos bendruomenėje, iki gyvenimo plačiojoje Europoje. Akivaizdus pavyzdys – ES priimta direktyva, numatanti maksimalią leistiną tarptinklinių skambučių kainą ES šalyse, t. y. sprendimą itin aktualų dažnai keliaujantiems ES teritorijoje.

„Vidinių reikalų“ – vis mažiau

Tačiau nebūtina lipti nuo savos krosnies tam, kad kasdienybė taptų paveikta europiniu mastu. Tarkim, retai kada plika akimi pastebimi maisto bei vartojimo prekių kontroliavimo mechanizmai. Vietinės produkcijos nekenksmingumą gali užtikrinti ir vietinė valdžia. Tačiau jei produktai atkeliauja iš kitų šalių, kas užtikrins iš ko jie iš tikrųjų pagaminti? Pastarasis pavyzdys – tai tik menkutė užuomina, jog „vidiniai kiemo reikalai” anaiptol ne visada liečia tik to kiemo gyventojus. Ypač – jei kalbame apie tokią sąjungą kaip ES.

Tarkim, pati jau trečius metus iš eilės keliuosi vis į kitą ES šalį. Bendrija yra sutvarkiusi taip, kad ES piliečiams durys į bet kurią sąjungos valstybę būtų atviros. Tačiau dalis biurokratinių procedūrų, tampant naujos ES šalies gyventoju, žinoma, priklauso tik nuo tuos konkrečios šalies. Viena vertus, visiškai jų išvengti net nesvajoju – juk net ir savojoje šalyje persikeliant iš vieno miesto į kitą tenka varstyti savivaldybių duris. Vienur šis procesas gana paprastas, kitur – sudėtingesnis (viename Berlyno rajone užteko užsisakyti susitikimą internetu, ir, atėjus sutartu laiku, registravimasis truko 15 min, tačiau kitame teko į savivaldybę eiti gerą valandą prieš darbo pradžią, kad būčiau viena 10 pirmųjų atėjusių registracijos klausimais).

Vis dėlto persikeliant į kitą Europos šalį mane asmeniškai labiausiai erzina procesas, kuriuo reikia registruotis gauti tos šalies identifikacijos numerį. Juk be jo ne visur turėsi galimybę atsidaryti banko sąskaitą, jo reikia darbo sutartims, galų gale – net užsirašyti į biblioteką. Ir kas kartą tas pats „linksmas“ procesas – formų pildymai, dokumentų teikimai.

Vieninga tapatybės numerio sistema

Viena vertus, sutinku, kad vietinės administracijos sistemos tikrai negali ir neturi būti reguliuojamos ES mastu. Kita vertus, jei sąjunga yra bendros darbo rinkos skatinimas, ji turėtų pasirūpinti ir tinkamų sąlygų tam sukūrimu. Bendra ir laisva darbo rinka turėtų sudaryti sąlygas dažnam darbo jėgos judėjimui iš vienos šalies į kitą, o tai nėra taip paprasta atsižvelgiant į turimus įveikti biurokratinius barjerus.

Tad  kodėl nesukūrus bendros ES dirbančių asmenų duomenų sistemos, o tuo pačiu neįvedus ir vienos ES piliečio tapatybės numerio sistemos? Juk tapatybės numeris neturi nieko bendra su tautiniu identitetu, tai tik skaičiai civilinės registracijos knygose. O negi nenorėtume, kad mus simbolizuotų kuo mažiau numerių? Tai galėtų būti pasirenkama sistema, į kurią įsirašytų tik patys norintys. O veikti ji galėtų panašiai kaip veikia sveikatos draudimo kortelė.

Jei atidžiai nagrinėtume aukščiau pateiktus pavyzdžius, galėtume atkreipti dėmesį į vieną jiems bendrą bruožą – jie nėra nei visiškai „vietiniai”, nei visiškai „europiniai”. Štai čia ir slypi didžiausia klausimo, susijusio su ES reguliavimo kompetencijomis, bėda: tik juoda ir tik balta egzistuoja nebent popieriuje. Bet ne gyvenime.

Kištis giliau net nedrįsta

Ribotas ES reguliuojamų sričių modelis, viena vertus, atitinka pačią šios sąjungos prigimtį – taikos užtikrinimui sukurtą ekonominę bendriją. Tuo pačiu ji tik patvirtina, kad ES net nesikėsina į visuotinį vienos politinės valios primetimą, kuo paprastai pasireiškia totalitariniai politiniai režimai. Priešingai – kartais net atrodo, kad ji bijosi peržengti savo kompetencijos ribas, nenorėdama būti apkaltinta kėsinimusi į savo valstybių narių suverenitetą.

Kita vertus, tokios abejonės suprantamos, juk ES – tai ne tautine pilietine valia grįstas konstruktas, o pilietine visuomene grįstų valstybių darinys. Dar visai neseniai (iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo) iš esmės ji faktiškai beveik nebuvo grįsta aktyviu pilietinės visuomenės dalyvavimu. Dabar bent jau po truputį tai kinta, nes vieninteliam tiesiogiai europiečių renkamam ES valdymo organui – Europos parlamentui – buvo suteikta daugiau galių. Tačiau iš esmės problema yra ta, kad patys europiečiai vis dar lieka labai nutolę nuo ES sprendimus priimančių pareigūnų.

Jei ES nori pasiekti savo tikslą – stiprią ir vieningą ekonominę rinką bei pažangią tos rinkos bendruomenę, neužteks vien fragmentiškos ekonominės integracijos. Kišimasis į sąjungos reikalus turėtų peržengti riboto ekonominio reguliavimo ribas. Čia mes imame kalbėti apie dalyvavimą reguliuojant sritis, kuriose gaminamas simbolinis kapitalas. Kultūra, istorija ir, žinoma, švietimas. Tačiau tai jau pavojus: juk kišimasis į kultūrinės sąmonės/valstybės piliečių pilietiškumo formavimą gali tapti kišimusi į pačios valstybės suverenitetą.

ES šiuo atveju demonstruoja gana aukštą intelektą – tas kipšiukas manyje net sakytų, kad aštresnį nei atskirų valstybių narių – ir randa būdą, kaip vienu šūviu išspręsti abi šias problemas. Ryškiausias pavyzdys, mano manymu – tai ES įtaka nacionalinėms švietimo politikoms bei švietimo procesų reguliavimui.

Subtili įtaka

ES narių švietimo sistemos – tik tų valstybių reikalas. Kita vertus, tokiame darinyje kaip ES (o bendrai kalbant, apskritai šiuolaikiniame pasaulyje) uždaros švietimo sistemos nebeegzistuoja. Švietimo sistema – tai priemonė kurti žinių kapitalą, o šis turi patenkinti globalios visuomenės teikiamus iššūkius. ES jokiu būdu negali primesti švietimo politikos prioritetų valstybės viduje, tačiau ji gali iniciatyvą perimti ten, kur vienos valstybės ribos peržengiamos. Tokiu būdu ji neoficialiai įtakoja ir nacionalinių politikos sistemos regą.

Kaip tai vyksta? Čia kalbu apie daugeliui pažįstamas moksleivių studentų mainų programas, kurias iš dalies finansuoja ES. Mainai tarp švietimo institucijų, viena vertus, kuria tą tarpkultūrinę kompetenciją išsiugdžiusių europiečių bendruomenę, o kita vertus, kelia dalyvaujančių institucijų vertę – juk jos keičiasi žinių kapitalu. Tačiau tam, kad šie mainai įvyktų, reikia suderinti skirtingų šalių ir universitetų studijų pripažinimo sistemas. Kas iš to, kad studentas mokysis užsienyje, tarkim, metus, o grįžus jam teks viską kartoti iš naujo, nes jo surinkti kreditai ir pažymiai teisiškai nebus pripažinti jo namų universitete?

Kliūtys pripažinti studijas gali būti įvairios ir mums plika akimi nematomos. Tai iš esmės priklauso nuo tos valstybės priimto švietimo ir mokslo įstatymo. Tarkim, iš tikrųjų įstatyme nėra nurodytas būdas, kaip pripažinti užsienyje įgytus studijų kreditus. ES, net ir puikiai suprasdama problemą, jokiu būdu neturi galios primesti įstatymo pakeitimų siūlymų. Tačiau tai, kad ji suteikia finansinę paramą universitetams vykdyti tarptautinių mainų programas, skatina ir pačių universitetų ekspertus įtikinti nacionalinės švietimo politikos formuotojus būtinybe pritaikyti įstatymus egzistuojančioms reikmėms.

Du reguliavimo veidai

Kalbėdami apie ES taikomus reguliavimo būdus, mes galime išskirti bent du atvejus: tiesioginį, pasireiškiantį draudimais ar leidimais, ir netiesioginį, kuriuo išreiškiama ES politinė valia ir kuris mus pasiekia per ES formuluojamas strategijas, prioritetus, ir tų prioritetų vykdymui skirtą finansavimą.

Taigi, valstybės narės nėra tik verčiamos paklusti. Joms taip pat ir siūloma, jos skatinamos atidžiau pažvelgti į tam tikras vidines sritis. Pagaliau, juk kartais per tvorą pasilipę grupelė kaimynų gali ir aiškiau aprėpti, kokia gi tvarka vyrauja tavo paties kieme. Ir jų patarimai gali būti visai ne pro šalį.