Fritz Ahlefeldt Laurvig (Flickr) nuotrauka

Gyveno kartą karalius… Sako, kad pasakose, kaip ir juokuose, visada slypi dalis tiesos. O liaudies pasakose sudėta visa iš kartos į kartą perduodama žmonijos išmintis.

Kodėl tiek daug pasakų turime apie karalius? Todėl, kad žmonės esame, ne mašinos. Ir nešamės dovaną, o gal ir prakeiksmą, apmąstyti, kokiose santvarkose gyvename, kodėl ir kokiu pagrindu mums vienos ar kitos elgesio taisyklės taikomos. Kiek mūsų kalbinė istorija mena, tos santvarkos vis buvusios valstybės, o jas vedę ir net savo asmenyje įkūniję karaliai. Tad visur ten, kur prisiliečiame prie pasakiško karaliaus motyvo, užkabiname ir įgimtą troškimą sau ir kitiems paaiškinti valstybės prigimtį: kaip žmogus ima ir tampa valstybės vadovu ir galva?

Valstybiškumo fobija

Apie ES vis stengtasi nekalbėti kaip apie valstybę. Net menkiausia panaši mintis būtų buvusi šventvagiška. Jei seksime visą ES retoriką nuo pat jos įkūrimo, tai matysime, kad kaip tik, ši sąjunga visuomet turėjusi paneigti tai, kas yra valstybė. Potencialias valstybės galias primesti savo valią kitoms valstybėms. Primesti jėga.

Tad buvo nuspręsta sueiti į sutartį, atsisakant bet kokių valstybingumo regalijų. Juk kas būtų norėjęs eiti į tokią sąjungą, kurioje nariai praranda savo suverenitetą? Tol, kol nėra vienos aukštesnės institucijos ar asmens, nesunku įtikinti, kad suverenitetas lieka ten, kur ir buvęs – valstybių narių rankose.

Dar būsimajai ES žengiant pirmuosius žingsnius tokios „galvinės“ institucijos nebuvo, o jos vaidmenį gana sėkmingai atliko sąjungos kūrimo priežastis. Taip, ta pati, apsisaugoti nuo to, ką atskira valstybė gali pridirbti. O pridirbti ji juk gali todėl, kad pati turėdama savo vieną galvą, ji gali imti ir sumąstyti, kad jai negalioja jokie išoriniai saugikliai ar kontroliniai mechanizmai.

Reikia simbolio?

Tačiau gal tai ir buvo problema? Juk galbūt neveltui per amžius amžinuosius valstybės valdovus turėjo. Matyt, yra tiesos tame, kad valstybingumui išlaikyti reikia jį sutelkti į vieną centrinį simbolį. Ir valstybingumu čia vadinu ne tautinę savimonę, tačiau elementarų bandymą pateisinti savo priklausymą tam tikrai valdymo santvarkai.

Tokių simbolinių figūrų žmonėms reikia, o tai puikiausiai įrodo vis dar egzistuojančios monarchinės institucijos. Europos karaliai, princai ir princesės dirba simbolio darbą, o milijonai mokesčių mokėtojų tose šalyse sutinka jiems mokėti “prigimtinį” mokestį.

Kodėl? Todėl, kad, kaip kad sako pažįstami Anglijos respublikonai, net ir neturėdama jokios konkrečios prasmės, karališkoji šeima pritraukia gana įspūdingų pajamų kaip turistų atrakcija. Kiti dar priduria, kad jei panaikintų karalių instituciją, dauguma britų prarastų tikėjimą savo valstybe, kurią karališkoji šeima simbolizuoja. O, tarkim, skandinavai – pragmatiškesni, jie karališkosios šeimos darbą įkainoja kaip šalies ambasadorių, savo aristokratiško švytėjimo dėka užtikrinančių svarbių ekonominių ir verslo sandorių sudarymą. Kaip ir skandinavai, olandai taip pat mąsto, kokią piniginę naudą atneša karališkosios šeimos laikymas. Kita vertus, vargu ar jie norėtų atsisakyti to, kas tapę jų egzistencijos dalimi – legendinio Karalienės gimtadienio, kiekvieną balandžio 30-ąją tampančio siautulinga oranžine fiesta visoje Olandijoje, o ypač – Amsterdame.

Turistinį ar ekonominių sandorių argumentą kaip priežastį turėti valstybinę galvą ES atveju galime atmesti. Tačiau, tarkim, simbolinis, manau, ir čia yra gana aktualus. Kam jei ne dėl šios priežasties praėjus gerokai laiko nuo sąjungos įkūrimo, staiga ėmė ir nusprendė Lisabonos sutartimi įsteigti ES “vadovo” instituciją?

Juolab kad techniškai kalbant, vadovauti Europos Vadovų Tarybai visada buvę kam. Tik kad asmenys tame poste keisdavosi keičiantis prezidentaujančioms valstybėms, ir tai buvo „neoficialus“ postas. Tai štai ko mums trūko – oficialios figūros, kuri simbolizuotų, kad yra į ką kreiptis iš išorės, ir suteiktų tam tikrų užtikrintumo bei stabilumo (arba tiesiog tęstinumo) įspūdį iš vidaus.

Prezidentas yra, lyderio trūksta

Štai, ir turime pirmąjį “Europos Sąjungos prezidentą” – Hermana Van Rompuy. Žinau, žinau: negalime jo vadinti “ES prezidentu”, nes jis – tiesiog “Europos Vadovų Tarybos prezidentas”. Bet tik kad supaisyk paprastas žmogus čia visas ES institucijų ir titulų vingrybes. Kol pono Van Rompuy teisingą pareigybę ištarsi, ir liežuvis susipins. O esmė galvoje liks vis tiek ta pati: na, Europos prezidentas (net ne ES, o Europos). Bet ar ši pareigybė, duodama mums veidą, atstovaujantį ES, padovanojo mums ir Europos lyderį? Na, tokį, koks, pavyzdžiui, pavergė amerikiečių širdis ir paskutinį kartą tapo JAV prezidentu?

Įdomu, kad nors pagaliau ES ir susizgribo mėgindama atrasti vadovą, tačiau jau anksčiau kilusios kritikos bangos jie neatrėmė – mat, sako, ES vis dar pasigenda aiškaus lyderio, balso, vadovo, ir tuo pačiu jo nurodomos krypties. Sakytume, o ES niekada ir neketino tokio turėti. O mums atšaus – jei neketinote tokio turėti, tad ko krykštaujate apie norą tapti kitas super-valstybes atsveriančiu geopolitiniu veikėju?

Tad jei vis dėlto ieškotume lyderių ir vadovų, ar nevertėtų pasisukti ten, kur daugiau konkretaus darbo atliekama? Pavyzdžiui, Europos Komisijoje? Štai čia turime ES “ministrą pirmininką” Jose Manuelį Barroso. Vargu ar kas abejotų, kad jo figūra bene labiausiai gerbtina Briuselyje, ypač čia dirbančiųjų. Nieko nuostabaus – juk būtent jis čia ir dirba. EK dirba ir teikdama pasiūlymus Tarybai ir Parlamentui, o paskui, sulaukusi pastarųjų sprendimų, ji dirba juos taikydama ir prižiūrėdama, kad jie būtų tinkamai įgyvendinti.

D. Grybauskaitė paliko malonų įspūdį

Kiek teko matyti, Briuselyje į komisarus ir vadovus žiūrima kitaip, gana žemiškai. Žinoma, jų figūros labai gerbtinos ir svarbios, tačiau apie „tikrus“ sprendimus ar reikalus įdomiau būna išgirsti nuomonę šių žmonių komandos narių. Tarkim, tų, kurie priklauso komisarų kabinetams ir yra atsakingi už skirtingas sritis. Arba, vėlgi Komisijos atveju, generalinių direktoratų vadovų bei tuose direktoratuose įgyvendinamų programų skyrių vadovų. Juk jie ne tik geriausiai būna susipažinę su viena ar kita sritimi, už kurią atsakinga yra Komisija, bet ir informuoja apie ją pačią Komisiją. Vadinasi, turi įtakos ir net aukščiausių sprendimų priėmimui. Nieko nuostabaus – net ir karaliai neišgyventų be savo patarėjų. Juk tvarkyti valstybę, dar daugiau – valstybių sąjungą, reikia suvaldyti daug informacijos, daug medžiagos.  Vienam žmogui vargu ar iš karto tiek į galvą gali tilpti.

Be to, Briuselyje bent jau kai kuriuos komisarus mėgti nėra sunku. Juk ne vienas jų ten – visai žemiškos figūros. Vienas ES pareigūnas olandas kartą pasakojo, kokį malonų įspūdį jam palikusi tuomet dar „naujokė“ pirmoji Lietuvos ES komisarė, dabartinė mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vienas pirmųjų jos poelgių dar tik besimokant būti EK nare, buvo sukviesti direktorato darbuotojus į susitikimą – susipažinimą. Darbuotojai nustebę džiaugėsi, mat buvo nepratę, kad komisarai savo pavaldiniais taip domėtųsi.

Ponią Grybauskaitę, sako, buvo galima sutikti ir apsiperkančią vietinėje maisto prekių parduotuvėje. Ir dabar jos pėdomis einančiuosius gali sutikti „tarp žmonių“: karts nuo karto kavinėje šalia pagrindinio Komisijos pastato tekdavo išvystį čeką, ES plėtros ir kaimynystės politikos komisarą Štefaną Füle, kiti kolegos juokaudavo, kad Briuselyje reikia visad apsidairyti prieš kalbant, mat, kaip kartais atsitinka, už gretimo stalelio gali sėdėti tarkim koks biudžeto komisaras Januszas Lewandowskis.

Net ir nuogi karaliai reikalingi

Taip, ES vadovaujančių figūrų mes turime. Nepamirškime ir parlamento prezidento Jerzy Buzeko! Tik kad, gerai tai blogai, tačiau šioms figūroms ne itin sekasi užpildyti ertmes, kurios vadovams, pavyzdžiui, patikimos valstybėse. Ir nenuostabu: Briuselyje jas gal ir gali sutikti, tačiau kiek jos pastebimos kitose valstybėse narėse? Ar apie jų veiklą, kompetencijas ir jiems suteiktus mandatus daug diskutuojame prie kavos puodelio su kolegomis ar draugais? Pagaliau, ar jų pozicijai atitinkamą dėmesį jiems skiria įvairių ES šalių žiniasklaida? Juk pagal matomumą žiniasklaidoje, sakytume, kad pastaruoju metu tikroji Europos karalienė ir veidas galėtų būti paskelbta Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Kita vertus, kitaip ir negali būti. Juk tai nuo jos žodžio priklauso, kaip bus gelbstima ES ekonomika. Ir nenuostabu – už jos pečių stovi Vokietija, didžiausia ES ekonominė galia, kuri, tuo pačiu, ir turinti atrėžti didžiausią pyrago gabalą siekiant išsisukti iš nemalonios dabartinės situacijos.

Tik kad mes vis dar kalbame apie ES ir jos lyderius. O kad jiems pagal apibrėžimą lemta likti nuogais karaliais. Tik šį kartą žinojimas, kad karalius nuogas, yra visai nereikšmingas. Nes karalių, net ir nuogų, mums vis tiek reikia.

Kiti savaitės temos straipsniai:

Savaitės tema: Kas vadovauja Europos Sąjungai?

Paskalos: Apie ES vadovų asmenybes amerikiečių akimis

Mintys apie ES ir jos vadovus

Aš ir mano draugai nežinome, kas vadovauja ES

Įrašo tema:
Bendra