Flickr nuotrauka

Man euras, kaip ir bet kuri kita valiuta, pirmiausia simbolizuoja kultūrinį darinį. Kita vertus, juk net ir ekonomistai – o gal kaip tik, daugiausia jie – turėtų sutikti, jog pinigai yra idėja.

Sakytumėt, pinigai egzistuoja realiai ir materialiai – sutinku, banknotus ir monetas galime apčiuopti, suglamžyti, įsigrūsti į piniginę ar kartu su ta pačia pinigine pamesti. Mes netgi kažkaip galime suskaičiuoti, kiek tų banknotų ir monetų egzistuoja (arba jei ne patys, tai bent galime tikėtis, kad yra kas šiuos duomenis registruoja popieriuose ar kompiuteriuose).

Tačiau tas popierėlis ar moneta, pasirodo, yra visai kas kita, nei mes matome ar liečiame. Kitaip kaip galėtume paaiškinti, kad tų popierėlių vertė nuolat kinta? Pinigų vertė priklauso nuo įvairių ekonomikos veiksnių. Vadinasi, konkreti valiuta, pavyzdžiui euras, iš esmės reiškia santykį.

Mano tikslas šiuo tekstu anaiptol nėra pradėti tyrimą, kas yra pinigai. Greičiau juo siekiu atkreipti dėmesį, kaip euro atveju į vieną raizginį susipina ekonominės ir kultūrinės reikšmės. Manau, kad tai – įspūdingas reiškinys, ypač todėl, kad apie Europos Sąjungą, o tuo labiau joje gimusią euro sąjungą, pirmiausia imame galvoti kaip apie grynąją ekonominę sąjungą. Visgi, pasirodo, toks dalykas kaip „tik” ekonominė sąjunga egzistuoti negali. Aiškiausiai tai pamatome tuomet, kai ekonomika ima iš pamatų drebėti ir sąjungai išlaikyti prisireikia remtis jos ne-ekonominiais pagrindais.

Graikiškas civilizacijos ir skolų lopšys

Jei jau vadovaujuosi tokiu požiūriu, tikriausiai nenustebinsiu, kad man dabar išgirdus klausimą apie eurą, mintys visų pirma skrieja į Graikiją. Ir, žinoma, tikrai ne todėl, kad Graikija – mūsų europietiškos civilizacijos (o gal drąsesnieji įžvelgtų ir daugiau – kapitalistinės sistemos) lopšys. Graikijos įsiskolinimas šiuo metu yra karščiausias klausimas, susijęs su euro tema, nes atsakymas į jį būtent ir lems, kaip pakis euro reikšmė ir idėja.

Tai, žinoma, klausimas, kuris buvo užduotas ir turi būti atsakytas ekonominiais terminais. Tad kur čia aš įžvelgiu „kultūrinę” reikšmę? Ogi tame, kaip ekonominę reikšmę turinčios sąvokos sulyginamos su socialinėmis ir kultūrinėmis. O tiksliau tariant, kaip politikų kalbose, o ypač žiniasklaidoje (iš kurios – ir bet kuriame biure ar virtuvėje) euro zonos valiutos ir įsiskolinimo krizė  tampa ES (kaip Bendrijos), o galų galia pačios Europos (istorinio/kultūrinio konstrukto) krize.

Europos sampratą kompromituoja ne Graikijos įsiskolinimas ar euro braškėjimas savaime. Tam užtenka tokių „didžiųjų brolių” kaip antai Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy pareiškimas: graikams iš viso reikėjo atsisakyti euro. Nedraugiškai ir tikrai ne solidariai skamba prezidento priekaištai, kad Graikijos priėmimas į euro zoną prieš dešimt metų buvęs „klaida”, kad šalis tuo metu buvo nepasirengusi ir nuslėpė tai pateikusi klaidingus duomenis apie savo ekonomikos padėtį. Ir, neva, ji vis dėlto galinti būti išgelbėta po spalio 26 d. Briuselyje priimto euro zonos valstybių vadovų susitarimo.

Dar vienas smūgis žemiau juostos

Jei iš tikrųjų toks pasisakymas kažką ir duoda, tai ne ką kita kaip dar vieną smūgį žemiau juostos Europos solidarumui. Tarkim, susitarimo dėka Graikija bus išgelbėta. Tačiau kur dėsis pasitikėjimas? Prezidentas Sarkozy, viešai pareikšdamas, kad Graikija privirusi visiems košės melagingais duomenimis, o dabar tą košę išsrėbsiančios kitos šalys, tuo pačiu pabrėžia ir hierarchiją tarp sąjungos valstybių – vienos yra ”prisidirbusios”, o kitos yra „gelbėtojos”. O juk iš to seka, kad toms gelbėtojoms suteikiama ir valdančiųjų galių.

Žinoma, kad Sarkozy sakė tiesą. Taip, Graikija tuomet nebuvo pasirengusi įžengti į euro zoną, ir taip, ji melavo. O meluoti – negarbinga, meluoti – negražu. Bet ką Europos solidarumo idėjai reiškia tai, kad tokios šalies kaip Prancūzija vadovas imasi kitą ES narę viešai vadinti melage, baksnoti pirštu į dešimtmečio senumo „klaidą” (vėlgi – ne solidarus terminas), kuri ne tik negali būti pakeista (nes kas padaryta, tas padaryta), bet kuri tuo pačiu parodo tos pačios Prancūzijos apsižioplinimą: o kodėl gi tu nepamatei, kad tie skaičiai neteisingi? A, tamsta dar nebuvote prezidentas? Tai, žinoma, dabar jaučiatės gerai badydamas kitus pirštu.

Nors yra suprantama, jog artėjant prezidento rinkimams Prancūzijoje, kandidatams yra paranku rankioti ir skelbti savo pirmtakų padarytas klaidas sukuriant įspūdį, kad jie tokių klaidų nekartotų. Bet tai – tik įrodymas, kaip greitai „europietiškos” vizijos gali būti paaukotos ambicijų nacionalinėje politikoje išpildymo labui. Suprantama, juk tavo elektoratas – ne Europoje, o Prancūzijoje. Tad nenuostabu, kad kai ES reikalai pašlijo, populistinės nacionalistinės partijos ES šalyse ėmė dygti kaip ant mielių.

Keičia žmonių supratimą apie pasitikėjimą

Bet grįžkime prie euro. Graikiškoji euro tragedija į viešumą iškėlusi faktus apie nuslėptus ar suklastotus skaičius šaliai prisijungiant prie ekonominės bendros valiutos sąjungos, iš pamatų sudrebino eilinių europiečių turėtą įspūdį apie tai, kad kitomis ES valstybėmis narėmis galima pasitikėti. Politikai tikriausiai tokios iliuzijos niekuomet ir neturėję. O ką galvoti tūlam europiečiui, kai ima ir paaiškėja, jog tie „kitos šalies europiečiai” pasirodė esantys ne tokie jau nekalti avinėliai, kaip kad iš pradžių tarėsi esą? Čia pasitikėjimas griūna, o su juo į pasakojimą grąžinama ir ekonomika.

Prisimenu, kaip jaučiausi prieš kelerius metus. Kodėl tuomet taip norėjau, kad Lietuva įsivestų eurą? Nes kaip eilinė vartotoja žinojau, kad man taip būtų patogiau. Ar važiuoti lankyti draugų Italijoje, Vokietijoje ar Olandijoje, ar vykti stažuotei į Austriją, ar komandiruotei į Belgiją – vis tie pinigų keitimai, vis bandymai suprasti kokia iš tikrųjų yra kieno vertė. Tuomet atrodė, važiuoji iš Austrijos į Italiją, ir taip gera, kad gali tą pačią valiutą naudoti. O kad taip ir grįžus namo…

Paprastas mano galvojimas tebuvo – jei jau valiuta bet kuriuo atveju ”pririšta”, tai koks skirtumas, kodėl nepavertus tų popierėlių kitokios spalvos ir kitokiais piešinėliais? Juolab, kad Euras pagaliau išginė tą madą, vaizduoti veidus – istorines asmenybes ant banknotų.

O kur dar „idėjinis” argumentas? Jei jau priklausome ES, tai norisi priklausyti visiškai, o čia, pasirodo, yra dar viena sąjunga sąjungoje, kuriai mes dar nepriklausome. Panašu į situaciją, kurioje egzistuoja „lygesni tarp lygių”. Tad žinoma, jog kyla nors tapti vienu iš tų „lygesnių”. Politiniais ir ekonominiais argumentais vedini šalies vadovų protai tikriausiai į tokius palankumo eurui motyvus nežvelgė. Bet eilinio vartotojo galvoje jie lengvai galėjo suktis.

Būtų euras, būtume turėję daugiau bėdos

Pamenu, 2007 m. pabaigoje, kai ką tik buvo nuaidėjęs sprendimas nepriimti Lietuvos į euro zoną, Vilniuje viešėjo britų žurnalistas Richardas Questas, ilgai dirbęs ekonomikos reporteriu. Tuomet jo klausėme, ką jis manąs apie tai, kad Lietuvai nepavyko įsivesti euro. Jo atsakymas buvo tiesus: Lietuva dėl to turėtų tik džiaugtis. Apie artėjančią finansų krizę mes, paprasti mirtingieji, tuomet dar nenujautėme. Tačiau neilgai trukus istorija įrodė: žurnalistas buvęs teisus. Vienas Dievas težino, kokią bėdą ant savo galvos būtume užsikrovę, jei tuomet skubotas Lietuvos troškimas būtų buvęs patenkintas.

Euras yra ekonominė sąvoka. Be euro ar būtų kuri kita ES nacionalinių valiutų tapusi pagal populiarumą antrąja rezervine valiuta pasaulyje? Ar kurią jų vartotų daugiau nei 331 mln. europiečių kasdien, ir ar būtų su kuria susieta tiek užsienio valiutų, kurias kasdien vartoja dar 175 mln. žmonių visame pasaulyje? Juk tik pasiekus tokius skaičius gali įrodyti, kad tavoji didžiosios vienatinės Europos ekonomikos idėja ir nesanti visiška utopija. Tokiame jau pasaulyje gyvename – nei politinės, nei socialinės, jau nekalbamt apie ekonominę – galios negalime įsivaizduoti kaip veiksnios be stiprios, su ja susietos valiutos.

Ekonomistų svajonių idealas

Vis dėl to euras yra ir simbolinė sąvoka. Mat euras, kaip bendroji ES valstybių valiuta, turėjo simbolizuoti ekonominį idealą – skirtingų Europos valstybių rinkų sujungimą į vieną. Ši bendrosios rinkos sąjunga, nesusijusi su vienos vyriausybės programa, turėjo tapti grynosios ekonomikos dėsniais varomu modeliu. Tačiau kad tai įmanoma tik teorijoje, įrodė dabartinis šio modelio drebėjimas. Ir kritikai vis dažniau prasitaria, kad vienas dabartinių europietišką solidarumą griaunančių veiksnių yra iki šiol neegzistavusi centralizuota politinė Europos ekonomikos kontrolė. Jiems belieka kelti vieną klausimą – ar tai, kad Europa yra bankrutavusi („broke”) reiškia ir kad ji griūna („broken”)? Ekonomistai dar prieš gerus metus teigė, kad išstoti iš euro sąjungos bet kuriai šaliai būtų brangiau nei pasilikti joje (net jei ir dabar ta šalis moka už sąjungos išsaugojimą). Vadinasi, likti euro zonoje yra ne pasirinkimas, o būtinybė.

Bet ar ilgai Europos šalis kartu gali laikyti vien tik ekonominės priežastys? Tarkim, viskas pagaliau išsispręs geruoju ir išgyvensime euro krizę. Bet kokia sąjunga tada liks, jei joje nebebus likę nei pasitikėjimo vieni kitais, nei tikėjimo sąjungos tikslu? Man telieka linksėti galva, skaitant tokį ispaniškajame „El Pais” spausdintą teiginį: „Neturėdama pasiryžimo ir aiškių, uždegančių, į ateitį vedančių idėjų, t.y. neturėdama ateities vizijos, Europa žlugs”.

Įrašo tema:
Bendra