European Parliament (Flickr) nuotrauka

„Tai ne savybė, tai – dvasios būsena“ (angl. – „It‘s not a quality, it‘s a state of mind“) – štai tokia pirmoji man į galvą šovusi mintis, išgirdus ką nors klausiant, ką reiškia būti europiečiu. Taip, europietis, mano manymu, tai – ne savybė, ne kokybė, ne būdo bruožas, ne genetika, o būsena. Su visais būsenai priklausančiais elementais, o visų pirma – laikiškumu. Juk būsena – tai potencialiai kintanti padėtis. Kodėl? Nes, viena vertus, net ir asmuo, niekada anksčiau nesivadinęs „europiečiu“, staiga gali tokiu pasijusti. Kita vertus, net ir du iš tos pačios vietos kilę bei panašiai auklėti asmenys nebūtinai abu jausis esantys europiečiai.

Nuo ko prasideda europietiškumas?

Jei „europietiškumą“ vadinu kintančia būsena, vadinasi, jo kaip būsenos, nepakanka ilgaamžiui Europos Sąjungos dariniui pagrįsti. O juk kas, idealiuoju atveju, pagrindžiant ES idėją skambėtų geriau, jei ne įgimtas „europietiškumas“? Išeitis iš šios aklavietės tėra viena: surasti dar fundamentalesnį laikiklį, kuris būtų bruožas, pagrindžiantis ir patį mūsų „europietiškumą“.

O linksmiausia šiame procese yra tai, kad ši logika primena dar palyginus visai ne seną procesą, kai buvo kuriamos tautinės Europos valstybės. Tuomet taip pat teko formuluoti, pagrįsti ir įskiepyti kultūrinę „bendrų šaknų“ kategoriją – visi esam vieno kraujo. Trumpai tariant, dabartinis Europos ir europiečių konstravimas primena šią neseną istoriją. Bet apie viską – nuo pradžių.

Škotijos europietis arba Europos škotas

Negalėčiau teigti, jog europiečiai neegzistuoja. Į pavyzdžius iš karto peršasi vienas jų, mano sutiktas Briuselio miglose. Europiečių jį vadinu ne todėl, kad jis – beveik dešimtmetį vadovavęs Europos Ministrų Tarybos sekretoriatui, ar dalyvavęs Didžiosios Britanijos derybose šiai stojant į Europos Ekonominę Bendriją. Europiečiu jį vadino greičiau todėl, kad tai – jo paties žodžiai. Anot buvusio ES pareigūno, paklaustas, iš kur esantis, visų pirma jis atsako esąs europietis. Jei klausimo autorius primygtinai užsispiria klausinėti toliau, jis nusileidžiantis – sakosi esąs Škotijos europietis arba Europos škotas (scottish european or european scott).

Michael‘o Tracy patirtis – specifinė. Savo studijas Kembridžo universitete jis pradėjo tuomet, kai Europa gydėsi II-ojo Pasaulinio karo žaizdas, ir, kaip pats rašė savo memuaruose “Europietiškas gyvenimas: nuo karo iki taikos” (“A European Life: From War to Peace”), tuo metu žmonėms buvo aišku tik viena: nežinia kaip, tačiau tai, kas ką tik buvo įvykę, Europoje neturi pasikartoti. Tam, kaip tuomet atrodė, reikėjo iš naujo sukurti modernią Europą.

Ponas Tracy pripažįsta, kad Europos idėja dar ir dabar jį žavinti. Daugiau nei prieš pusšimtį metų sukonstruotas jo europietiškumas pasirodė esantis stiprus ir ilgalaikis. Tačiau mums šiandieną atsiverianti Europa – kitokia. Vadinasi, ir mūsų europietiškumas bus kitaip formuojamas.

Kaip konstruojamas europietiškumas

Prieš savaitę rašydama apie sąlygas, suteiktas ES gyventojams (ir ypač tas, kuriomis labiausiai naudojasi jaunosios kartos europiečiai), bandžiau pristatyti teiginį, jog jei europietiška sąmonė gali būti suformuota Europos patirties dėka, ES tam suteikia tinkamą kontekstą. Galimybė ES piliečiams patiems susikurti, kokį turinį sudėti į suteiktą formą, išlieka. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad toks politinis-socialinis darinys kaip ES nebūtų pasiūlęs mechanizmo, kaip paskatinti tokios „teigiamos“ patirties kūrimąsi, judėjimą tinkama linkme, o kitaip tariant, socialiai sukonstruojantis europietiškumo idėją.

Šis mechanizmas gali būti laikomas vieno iš trijų (nors idealiausiu atveju – visų trijų) pastolių: istorinės laiko dvasios, ekonominės naudos argumento, simbolinės sąjungos reikšmės.

Laiko dvasia – tai konkrečios istorinės aplinkybės, pagrindžiančios sąjungos reikalingumą (pavyzdžiui, mėginančios atsigauti ir nuo galimų ateities karų iš anksto mėginančios apsisaugoti Europos valstybės); ekonominis argumentas pagrįstas skaičiavimais, kokią naudą atneš valstybių suėjimas į bendros rinkos sąjungą bei investicijos į tos naujos sąjungos vystymąsi (įskaitant bendrą rinką, bevizį režimą ir pan.); į trečiąjį – simbolinį – argumentą, pagrindžiantį, kodėl ES idėja (pavyzdžiui, apibūdinama kultūriniais ar istoriniais (praeities) terminais), ekonomikos klestėjimo metu galėtume ir nekreipti dėmesio. Tačiau jo labai prireikia tada, kai pirmieji du nebeįtikina. Tačiau jei pirmieji du labai priklauso nuo išorinių veiksnių (netgi, sakyčiau, yra išoriniai veiksniai patys savaime), simbolinis (ideologinis) pagrindas yra sukuriamas politinės valios. Būtent todėl jis vienintelis ir lieka galioti ten, kur išorinės aplinkybės ES idėjai nebėra palankios.

Simbolinis europietiškumas

Kokiu būdu šis simbolinis europietiškumas sukuriamas?

Simbolinio ES pagrindo formulavimo procesas bei ES ideologijos kūrimas prasidėjo gana neseniai. ES plėtrai įgavus vis didesnį pagreitį ir mastą, į vieną vienetą įtraukiant vis daugiau šalių, būtinybė aiškiau formuluoti šių šalių bendrumą stiprėjo. Tokio bendrumo formuluotės ypač prireikė laikui bėgant išblėsus pirmajai akivaizdžiai sąjungos priežasčiai, t. y. norui apsisaugoti nuo, kaip istorija įrodė, galimo karinio kaimyninių šalių konflikto.

Dar kartą – kodėl mes, kalbantys skirtingomis kalbomis ir valgantys skirtingus patiekalus, jungiamės į vieną sąjungą? Ir koks  atsakymas į šį klausimą užtikrintų ateities kartų pasišventimą ES idėjai? Vien racionaliais skaičiavimais pagrįstos naudos argumento čia nepakanka – tenka pasitelkti „europietiškumo“ ideologiją.

ES žino, kaip formuoti europietišką sąmonę. Tam pasitarnauja, pavyzdžiui, ES remiami kultūros projektai, masiniai spektakliai Europos auditorijai, ir, žinoma, istorinio paveldo projektai. Tai, kas ypač į akis krenta šiuo atveju, yra tai, kad ES skatina ir remia projektus, kurie, kaip nusakoma iš anksto, „skleistų bendrų Europos vertybių“ idėją, parodydami/įrodydami, kaip tokios vertybės egzistuoja. Kitaip tariant, dar prieš atliekant „tyrimą“ nustatant, kokie rezultatai seks iš jo.

Archeologija ir vieninga Europa

Tai ypač kontraversiška, pavyzdžiui, archeologijos atveju. Kartą teko sutikti šiuo klausimu besidominčią tyrėją, nagrinėjančią ES programų prielankumą konkrečias europietiškų vertybių žinutes skleidžiantiems archeologijos projektams. Tai ji buvo pirmoji, atkreipusi mano dėmesį į tai, kad šiuo atveju finansavimą tiekianti institucija dar iki projektui įvykus nusprendžia, ką tas projektas turi parodyti. Archeologijos atveju tai paprasta: jei norite, kad jūsų kasinėjimą finansuotume, turite iškasti įrodymų apie tai, kad vieninga Europos kultūra egzistavusi nuo senųjų laikų. Na, gal reikalaujama ir ne taip tiesmukai. Tačiau potekstė – panaši.

Ar tai vienintelis argumentas, pagrindžiantis teiginį, kad ES pasitelkia kultūrines kategorijas apibrėžti savo išskirtinumą? Tikrai ne. Vieną tiksliausių šios problemos įvardijimų radau straipsnyje, kurio pavadinimą verčiu taip: „Mąstymas apie Europą negalvojant“ (Thinking Europe without thinking).  Šiame straipsnyje jo autorė rašo apie buvusios Jugoslavijos valstybių judėjimo ES link bei, tuo pačiu, „europifikacijos“ procesą, kuris, mano manymu, primena Baltijos šalių situaciją prieš daugiau nei dešimtmetį. Tuomet mes kėlėme panašų klausimą: Europa ar ne Europa?

Eurocentrizmo nuodėmės

Būtent čia ir slypi didieji spąstai. Anot straipsnio autorės, šiandien „Europos“ sąvoka ar idėja beveik visiškai sulyginta su ES samprata. „Narystė Europos Sąjungoje yra svarbiausias įrankis konstruojant naująją simbolinę Europos geografiją“, teigia mokslininkė.

Iš čia seka tolimesnis ES (o tiksliau, jau „europietiškumo“) vertės pabrėžimas: priklausymas ES pateikiamas kaip didžiausia siekiamybė, aukščiausias tikslas, vienintelis pasirinkimas. Toks skirstymas priveda prie tokį pat vertybinį atspalvį turinčio šalių skirstymo į „priklausančias“ šalis, arba „nepriklausančias“. Pirmosios – tai ES šalys, kurios, beje, dar turi ir privilegiją pasirinkti, ar priklausyti (referendumas dėl stojimo), o antrosios – tai tos šalys, kurios arba tėra dar tik „pakeliui į ES“, arba iš viso neturi teisės prie jos prisijungti.

Didžiausia naujojo eurocentrizmo „nuodėmė“ yra tai, kad įvyksta klaidingas dviejų terminų ir sričių suliejimas: politinis ir ekonominis vienetas (ES) pasisavina istorinį ir geografinį viso kontinento vardą. Šiame suliejime, kaip autorė cituoja savo kolegą, „pats stojimo į ES procesas iš tikrųjų parodo, kaip ne-Europietiškos šalys gali būti transformuotos į europietiškas“.

Apibendrinu: net ir istorija grįsta Europos ir europiečių idėja yra ne kas kita kaip interpretacijos konstruktas. Tačiau ar tai tokia jau didelė naujiena? Juk bet kokia samprata, grindžiama vertybiniais elementais, yra interpretacijos objektas. Ir vis dėlto, ar ne geriau būtų, jei, užuot interpretavę praeitį ir įtikinėję save ir kitus nebūtais dalykais, savo energiją nukreiptume į ateitį ir interpretuotume bei simuliuotume vieningų ateities vertybių Europą? Tai būtų vis dar toks pat ideologijos kūrimas. Tačiau vargu ar žmonija gali egzistuoti be ideologijų.

Įrašo tema:
Bendra