Savaitės tema: Taikos karta
University of Salford (Flickr) nuotrauka
Užvis įdomiausia yra stebėti, kaip keičiasi mūsų pačių susivokimas apie tai, kas esame, po kelerių metų gyvenimo kitokioje Europoje, negu gyvenome iki 2004 m. Ir netgi manau, kad tik dabar nuo pačių svarbiausių, nors ir mažiausių ląstelių, pradedamas įgyvendinti Europos Sąjungos taikos projektas. Daug tvaresnis nei bendra rinka. Pagrindinis ES tikslas kūnu virsta tik dabar ir mes patys esame tos pirmos, grynos „veislės” ląstelės, kurios Europą pradeda suvokti kaip vienį, nes nacionalinių valstybių ribos su mūsų kelionėmis vis labiau blausiasi. Pažiūrėkim iš arčiau.
Erasmus vaikai
Turiu nemažai bičiulių, kurie studijuoti išvažiavo su „Erasmus“ programa, pasirinktose šalyse liko, dažnas mokėsi toliau, ten kuria šeimas ir nuolat keliauja keisdami darbą. Net jeigu koks vadina save euroskeptiku ir kraipo galvą dėl euro krizės, iš tiesų jie visi yra patys tikriausi ES ambasadoriai. Ir su jais užvis galima aštriai ginčytis, kas yra tautybė, tapatybė ir vertybė šiandien jaunam žmogui apskritai.
Didesnė dalis jų sąmoningo gyvenimo prabėgo renkantis gyvenimo galimybes ne pagal šalį, bet pagal kryptį, iššūkius, specializaciją. Ir net kalbos barjeras reiškia vis mažiau. Vėlgi, apstu tikrų ir šmaikščių istorijų, kaip draugai renkasi „Erasmus“ programai universitetus, kur dėstoma tik vietos kalba, kad pramoktų portugališkai, ispaniškai ar graikiškai. Ir išmoksta! Studentai gali viską…
O beje, viena mokslų draugė taip pramokusi portugališkai išvažiavo dirbti į Braziliją, bičiulis po savanorystės metų Graikijoje vedė švedę ir gyvena Suomijoje. Taip laikina prieglauda pasisemti patirties ar įgyvendinti idėjas tampa naujais namais. Tokius žmones prieš kelis dešimtmečius prasidėjusi „Erasmus” skaičiuoja šimtais tūkstančių.
Apie tokius žmones ir kalbu. Keliaujančius. Kuriems tapatybė „europietis” išsprendžia visus galvasopius dėl namų ir tradicijų.
Atitraukė nuo norago?
Bet yra tikinčių, tarp jų ir aš, kad ES ne tik jaunimo, bet ir mūsų visų pasaulėžiūrą pakeitė daug rezultatyviau ir greičiau nei sąjunga, kuriai priklausėme penkiasdešimt ir daugiau metų.
„Tik ES atitraukė mus nuo norago ir užpinigavo ilgesį carui ir jo griežtai rankai”, – sako mano prancūzų kalbos mokytoja ir vis dažnai su palengvėjimu atsidūsta, kiek daug gerų manierų mus išmokė Briuselis – pradedant tokiais mažmožiais kaip dalykinis etiketas rašant elektroninius laiškus, baigiant aptarnavimo kultūra versle. Ir ji tuščiai žodžiais nesišvaisto – mano mokytojos lagaminai susidėvi greičiau nei jos batai (taip sako ji pati).
Ta likusioji mūsų dalis, kurie nekeliauja, nesimaino patirtim, nedalyvauja programose ir nenaršo Briuselio darbo skelbimų su viltim įžengti į ES valdymo centrus, jie artimesniais lietuvių tautai laiko gruzinus, nei, pavyzdžiui estus. Kur tiek mažai bendrumų turinčios šalys taip šiltai atsiliepia viena apie kitą. O estai, štai, ne tokie artimi.
Bet tai netrukus keisis. Nes jau iš mūsų pradeda augti Euro sapiens karta, kuri, per daug apie tai negalvodama, kuria europiečio tapatybę praktiškai – kurdami naujus namus ir šeimas svetur, pažindami kultūras ir ieškodami bendrų vardiklių mums visiems, europiečiams. Taip arčiau nei kada nors priartėdami prie tikslo, dėl kurio pirmiausia ir susikūrė ES – taikos.
Studijos užsienyje – tai naujos galimybės ar dar didesnių emigracijos srautų pavojus? Ką apie tai mano praeiviai Vilniaus gatvėse kviečiame žiūrėti video reportaže. Komentaruose labai laukiame ir Jūsų nuomonės.