Zygmuntas Baumanas buvo labai teisus, sakydamas, kad madingiems žodžiams būdinga ta pati lemtis: kuo dažniau juos girdim, tuo jie tampa miglotesni. Be kitų terminų, kuriuos šiandien gausiai vartojame, taip atsitiko ir Europos Sąjungos (ES) pavadinimui. Jis, net ir gerai pagalvojus, asocijuojasi su keliais nelabai iškalbingais dalykais, į kuriuos dažnas pažįstamas pasakytų tuos pačius raktažodžius: kelionės be sienų, mėlyni stendai pakelėse ir Briuselis. Tai bendražodžis, po kuriuo galime paslėpti bet ką.

Ypač smagiai Briuselio terminu naudojasi Lietuvos politikai. Vieną dieną jiems gėda būti „vieninteliais ES“, kitą dieną grūmoja kumščiu ES sostinės pusėn ir žada pasipriešinimą.

Nedaug kas žino, kad Europos vienybės idėja prasidėjo ne nuo laisvų kelionių, bendrų taisyklių prekių kokybei mūsų lentynose ar mainų programų. Tai buvo taikos projektas, kuris turėjo suvienyti karų išvargintą Europą, kur ir prasidėjo abu pasauliniai karai. Tam, kad tai, kas buvo kaimynų, padarytų savu, o kas buvo svetima, taptų svarbu.

Istorija byloja, kad vienas Vokietijos kanclerių negalėjo paslėpti džiaugsmo ašarų, jog Europos Sąjunga plečiasi ir stiprėja, nes tai reiškė, kad augant integracijai mažėja aštrios nesantaikos galimybė. Tuo tarpu šiandien Vokietijos spauda bando sugraudinti dabartinę kanclerę Angelą Merkel, kad ši pasirūpintų išsaugoti nors dalį vokiečių pinigų, užuot bandžiusi gelbėti Graikiją. Simboliška, bet pirmuoju atveju džiaugsmo ašaros reiškė tvirtėjančią taikos idėją Europoje, antruoju – grėsmę europietiškai vienybei.

Šis taikos projektas nuo šeštojo dešimtmečio pradėjęs virsti ekonomine valstybių sąjunga per daugiau nei 50 istorijos metų paliko mums kartais nelogiškų kliauzų, keistų išimčių ir juokingų taisyklių, kurios šiandien yra mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, bananai. Vokiečiai nesutiko pasirašyti Europos Ekonominės Bendrijos, ES pirmtakės, steigimo sutarties, kol nebuvo sutarta, kad bananai juos pasieks be muito mokesčių ir neribotais kiekiais, nes vokiečiams bananas – gerovės simbolis. Jums apie tai šią savaitę “Eurobloge” plačiau papasakos Budapešte ekonomiką studijuojanti Vija.

Kituose šios savaitės įrašuose Eglė Obcarskaitė, būdama pačiame “euro-burbulo” centre ,sako matanti vilties kibirkštėlę, kad visas šis sudėtingas mechanizmas taps kažkuo labiau elegantišku ir mielu iš „homo eurocraticus“ sąjungos virtęs europiečių sąjunga.

Lietuvoje apsistojusi amerikietė Monica netiki, kad išsipildys buvusio Prancūzijos vadovo Charle’io de Gaulle’io viltys, jog Europa nusidrieks nuo Atlanto ir Uralo. Ir nereikia, sako ji, kai tokios galimybės keliauti, mokytis ir dirbti, sienos ištirpsta. Net iki Uralo.

Tuo metu Darius iš Pasvalio piktinasi, kad esame verčiami toleruoti tai, kas mums dar nėra priimtina. Nes taip reikia.

Apie visa tai šią savaitę – atsinaujinusiame “Eurobloge”.

O aš noriu sugrįžti prie to, kad vis glaudėjanti integracija lėmė, jog Vokietija šiandien dosniai, kantriai, sukandusi dantis skiria pinigų virš bedugnės turintiems vilties praskristi graikams, Latvijoje bankrutavęs žmogus tokiu laikomas ir Lietuvoje, išvažiavę, tarkim, į Suomiją studijuoti ir būdami atvykėliais turime tokias pačias teises balsuoti vietos rinkimuose kaip ir šeštos kartos suomiai.

Tuo pačiu vyksta ne tik ekonomikos integracija, bet ir kultūrų maišymosi, neretai asimiliacijos procesai, kuriuos Lietuvos istorija kartais prisimena kaip labai skausmingus, o vienas mūsų Nepriklausomybės simbolių, dabar europarlamentaras Vytautas Landsbergis nerimauja, kad mums visiems, o ypač jauniems, „tėvynė taps ten, kur gerai, o ne ten gerai, kur tėvynė“. Galbūt V. Landsbergio baimė turi pagrindo. Galbūt tikrai idėjomis ir integracija galima padaryti daugiau negu kažkas mėgino prievarta ir dar truputį jaunesni už mus turės ne Lietuvos ar Italijos, o tiesiog europiečių pasus. Nes taip paprasčiau ne tik prie sienos, bet ir širdyse.

Atsinaujinęs Euroblogas skirtas tiems, kurie nenori pasiklysti tarp bendražodžių, madingų terminų be konkretaus turinio ir skirtas visiems smalsiems protams. Apie visa tai jau dabar. Laukite tęsinio.

Be to, nuo šiol šalia kiekvienos savaitės temos pristatysime reportažą iš Vilniaus gatvės, kuriame klausiame Jūsų nuomonės savaitės tema. Pirmasis reportažas – apie tai, kam reikalinga Europos Sąjunga. Gero žiūrėjimo. Ir nepamirškite komentaruose palikti savo nuomonės.

Kam ir kodėl yra Europos Sąjunga?

Įrašo tema:
Ekonomika / Verslas, Politika, Savaitės tema