Prisimenant bananus

Pamenu, kai jau nepriklausomoje Lietuvoje pirmą kartą atsirado bananai, ir kokios eilės prie jų nusitiesė. Tą pavasarį sirguliavau ir, norėdama pakelti man nuotaiką,  mama išėjo ryte ir grįžo tik vakare su keliais kilogramais bananų. Ji visą dieną praleido eilėje. Bananai tapo ir buvo svarbu Lietuvai. Tačiau dėl to, kad jie buvo svarbūs Vokietijai, jie darė įtaką ES užsienio prekybos politikai.

Ultimatumas vieningai Europai – bananai

Tačiau tik pradėjusi studijuoti ekonomiką sužinojau, kad jie itin svarbūs Europos Sąjungai (ES) ir istorinė individualių ES šalių patirtis suformuoja visą ES politiką banano atžvilgiu.

Sunku patikėti, bet didžiausia bananų valgytoja ES (skaičiuojant bananus 1 žmogui) bent jau ilgą laiką buvo (nežinau, ar vis dar yra) viena iš jos steigėjų Vokietija. Vokietija niekada neaugino bananų, bet teigiama, kad bananas ten – Vokietijos vienybės ir gerovės simbolis.

Toks Johnas Roddenas 1995 metais straipsnyje „Going bananas“ išdėsto istoriją, kad pokario metais ir Vakarų, ir Rytų vokiečiai apie bananus buvo girdėję nebent tėvų ar senelių pasakojimuose. Tačiau maždaug 6-ame dešimtmetyje bananai Vakarų Vokietijoje atsirado, o rytų vokiečiai apie juos tegalėjo svajoti, nebent per Kalėdas galėdavo jų įsigyti iš Kubos.

Vakarų Vokietija 1957 metais atsisakė pasirašyti Romos sutartį, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB), Europos Sąjungos pirmtakė, kol joje nebuvo įrašytas protokolas, kuriame buvo užtikrinta, kad bananai vakarų vokiečius pasieks be muito mokesčių ir neribotais kiekiais (jeigu netikite, paskaitykite Romos sutartį, tik čia viskas sakoma sudėtingesnės žodžiais).

Sugriuvus Berlyno sienai, rytų vokiečiai pradėjo valgyti Vakarų gerovės simbolį – bananus. Rodos, norėdami atsigriebti už visą tą laiką, kai jų neturėjo. Teigiama, netrukus pradėjo suvartoti jų dvigubai daugiau nei kitų sąjungai priklausančių šalių gyventojai. Kancleris Helmutas Kohlis veždavo krūvas bananų į Rytų Vokietiją ir juos ten dalindavo. Todėl vokiečiai neva yra neperkalbami, kalboms pasisukus apie prekybos bananais ribojimą ir suvaržymus importuoti į ES.

Bananinis sukilimas

Prieš kelis dešimtmečius ES buvo kilęs „bananinis suskilimas“. Kai kurios kolonijų turėjusio šalys – Ispanija, Portugalija, Prancūzija – importavo brangesnius bananus iš savo buvusių ar esamų kolonijų Karibuose, kai tokių kolonijų neturėjusi Vokietija norėjo laisvo „dolerinių bananų“ importo iš Centrinės Amerikos šalių. 1992 metais tokį režimą palaikyti tapo vis sunkiau, nes „doleriniai bananai“ buvo importuojami į Vokietiją ir parduodami kitur, todėl ES paskelbė apie planus taikyti šiai bananų rūšiai importo kvotas. Tai sukėlė „didijį bananų sukilimą“ ES.

Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad visą šią istoriją papasakojau maždaug trisdešimties metų amžiaus vokietei – jai viskas buvo nauja ir nežinoma. Ji tik prisiminė, kad vaikystėje bananai būdavo nebent per Kalėdas.

Kur aš suku? Europos Sąjungą formuoja kiekvienos iš jos narių asmeniniai poreikiai ir istorinė patirtis. Vokietija neturėjo bananus auginusių kolonijų, todėl ji pasisakys už „laisvę bananams“. Didžiojoje Britanijoje eismas vyksta kairėje kelio pusėje, todėl ES niekada nebus vieningos automobilių rinkos – dalis automobilių vis tiek bus gaminami su vairais kairėje ir jie nekonkuruos su tais, kurių vairas dešinėje.

Arba mes nebūtume patekę į bevizę Šengeno erdvę dar 2008 metais ir negalėtume keliauti po ES šalis neturėdami parodyti asmens dokumento, jei ne 2006 metais (dabar finansinius sunkumus patiriančios) Portugalijos pasiūlymas patobulinti senąją Šengeno kompiuterinės sistemos SIS versiją, nelaukiant naujos versijos, ir pavadinti ją „SIS One4All“. Portugalai savo iniciatyvą aiškino tuo, kad tik tapę ES nariais svajojo, kad „sienos būtų pakeltos kuo greičiau“. Na, galbūt prisideda ir tai, kad Portugalija – turizmo šalis ir “besienis” režimas jai naudingas.

Europos Sąjunga – tai kiekvienos iš narių asmeninių poreikių, skonių, įsitikinimų ir istorinės patirties koliažas. Tikrai nežinau, ar po kelių dešimtmečių šiame koliaže matysis ir Lietuvos istorinės patirties, baimių ir specialių poreikių dalelė ir ką tokio tokio ypatingo jame galime įrašyti. Galbūt mes per maži. O gal Lietuvos nuolatinės pastangos integruoti Baltarusijos piliečius į sąjungą ir palengvinti jų dalią atsispindės ir jau atsispindi ES reguliavimuose. Tačiau stambesnės ES naujokės, tikėtina, prisidės prie bendros politikos, ir mes laikysime ES nuostatas bendromis ir standartinėmis, nors jos bus kilusios iš, tarkime, lenkų noro nevaržyti darbo jėgos judėjimo ar didelio jų religingumo.