Salim Shadid (Flickr) nuotrauka

Uždavė man paprastą klausimą, o iš tikrųjų užminė mįslių mįslę. Kieno sąjunga yra Europos Sąjunga (ES)? Iš kurios pusės žvelgsi – vis kitas atsakymas. Sakytum, žvelki nuo pradžių. O tų pradžių nesuskaičiuosi – kiekvienam ji skirtinga.

Imkime Lietuvos politikos formuotojus. Štai jųjų pradžia vadinčiau 1990-uosius. Mat patys parašė: “… nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo buvo nuosekliai siekiama trijų pagrindinių užsienio politikos tikslų – visateisės narystės Europos Sąjungoje ir NATO bei geros kaimynystės politikos”. Taip buvo rašoma Seimo rezoliucijoje dėl Lietuvos Respublikos užsienio politikos krypčių Lietuvai tapus visateise NATO ir ES nare.

Kaip visateisė ES ir NATO narė Lietuva, skelbė šis dokumentas, be kitų tikslų sieks pasinaudoti visomis narystės minėtose organizacijose teikiamomis galimybėmis ir ištekliais, kad per trumpesnį laiką Lietuva taptų saugia, klestinčia, konkurencinga modernios ekonomikos valstybe.

Štai čia tikriausiai savo eilės susidomėti ES ir sulaukė Lietuvos piliečiai. Juk tai jų 2003 m. vykusiame referendume buvo klausiama, ar sutinka su Lietuvos siekiu prisijungti prie sąjungos, kuri istoriškai buvo vardijama kaip visų pirma ekonominė Europos valstybių bendrija. Debatai vyko, tačiau nepaisant vis nuskambėdavusio skepticizmo ar istoriškai susiformavusio nepasitikėjimo tarpvalstybiniais dariniais, tautos sprendimas buvo gana vieningas. Tikriausiai tos narystės teikiamos galimybės ir ištekliai suviliojo. O gal ir sveikas protas – galų gale juk gyvename pasaulyje, kuriame vienas lauke – ne karys. Nebent būtum Šveicarija, žinoma. Referendumu nuaidėjo – Lietuvos piliečiai norėjo, kad ES būtų jų sąjunga.

2004 m. gegužės 1-ąją pamenu Vilniuje – miestas šventė tarsi naujos eros pradžią. Tik kad ta era jau buvo prasidėjusi. Tyliai, be didelio šurmulio, tačiau užtikrintai vis didesnės dalies tautiečių gyvenimus veikė tos ES teikiamos galimybės. Studentų mainų programos, finansuojamos ES lėšomis, mūsų aukštųjų mokyklų auklėtiniams jau kurį laiką buvo tapusios nebe naujiena. Taip pat ir dalyvavimas kituose įvairiuose švietimo, pažintiniuose, ar struktūrinės paramos projektuose.

Ir naujienų puslapiuose ar laidose ES vardas jau kurį laiką nebebuvo retenybė. Tik gal po įstojimo dažniau pasigirsdavo ir kita melodija, primenanti Lietuvos įsipareigojimus, kaip kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymas. Tai gal ir tebuvo vienintelė proga rimčiau paburnoti prieš ES. O visais kitais naudos atvejais ji taip ir liko tarsi kokia dvaselė, plevenanti virš daugiau ar mažiau naudos atnešančių procesų. Tik kodinis pavadinimas, nurodantis, jog kalbame apie kažką, kas buvo „nuleista mums iš Briuselio“. 

Aš pati buvau viena tų, kuriems ES ilgą laiką tebuvo skambus vardas. Dažnai linksniuojamas, bet nereiškiantis nieko daugiau nei ideologinį prietarą. Tačiau apie problemos mastą nenutuokiau tol, kol likimas nenukreipė manęs į Briuselį. Ne savaitei pažintinių ekskursijų, o metams darbo pačiame ES „kraujotakos sistemos“ centre. Briuselio patirtis šokiravo: čia egzistuoja savitas pasaulis, apie kurį niekas už jo ribų nekalba, tačiau kuris siekia paveikti europiečių kasdienybę. Tuomet kaip niekad ryškiai sušvito kažkada tarp eilučių girdėta tiesa: ES verda savame „euro-burbule“ (angl. Eurobubble), neturinčiame nieko bendra su tais, kuriems neva ji tarnaujanti, t. y. europiečiais.

Ir nemanykite, kad tai – tik geografinės centralizacijos problema. Tūlas briuselietis, gyvenantis 5 min. kelio atstumu nuo pagrindinės Europos komisijos būstinės – Berlaymont vardu vadinamo pastato – dažnai jaučia tiek pat „bendro“ su ES, kaip ir mažo Suomijos miestelio gyventojas. Ar tai reiškia, kad ši sąjunga tėra jų tik popieriuje?

Šį tekstą rašau (ir jį tęsti ketinu) todėl, kad tame pačiame euro-burbulo centre įžvelgiau vilties kibirkštėlę. Ne fantaziją, kad štai imsime ir panaikinsime atskirtį tarp vadinamųjų eurokratų ir jų „darbdavių“ – Europos liaudies, tačiau tai, jog ši atskirtis ramybės neduoda ir patiems ES pareigūnams. Jie suvokia problemą, ir, kartais atrodė, net su ašaromis akyse dievagojasi: jei tik žinotume, kaip tai pakeisti!

Atsakymo į šį klausimą, kuris daugiau ar mažiau iš tikrųjų reiškia tą patį, ką ir kitas klausimas – „kaip šią sąjungą grąžinti iš homo-eurocraticus sąjungos į europiečių sąjungą” – lengvai nerasime. Tačiau suprasti jo daugialypumą galime diskutuodami apie skirtingus veiksnius, lemiančius taip visus neraminančią atskirtį. Visų pirma – apie žmogiškąjį ir kultūrinį ES institucijų pasaulėlio faktorių. Tam man reikės viso atskiro teksto. Laukite tęsinio.

Įrašo tema:
Bendra