O mūsų tai negelbėjo..!

Horia Varlan (Flickr) nuotrauka

Pakalbėsiu apie solidarumą ir šalių gelbėjimą Europos Sąjungoje iš tokios egoistiškos „o mūsų tai negelbėjo“ perspektyvos.

Viskas prasidėjo 2006 metais. Tiksliau, tada baigėsi mūsų svajonė netrukus įsivesti eurą. Tada, kai buvęs Lietuvos banko pirmininkas Reinoldijus Šarkinas 2006 metų vasarį ištarė: „Aš pasakiau, kad bus, vadinasi, bus (euras)“. Ir 2006 metų balandį tuometinis premjeras amžinatilsį Algirdas Brazauskas nuskubėjęs į Seimą su šviežiai Statistikos departamento paskelbtais infliacijos duomenimis pranešė: „Galiu oficialiai pranešti, kad Lietuva šiandieną 13.10 val. atitinka šitą kriterijų, visus likusius kriterijus taip pat“ (euro įvedimo). Kriterijų mes neatitikome ir euro Lietuvoje nuo 2007 metų pradžios nebuvo bei vis dar nėra.

Kai ministrės trumpino sijonus

Todėl, kai 2008 metų pabaigoje Lietuvą užpuolė krizė, jau iš gerovės laikų paliktas biudžeto deficitas gilėjo, verkiant reikėjo pasiskolinti, bet Lietuvos problemos buvo tik Lietuvos problemos. Net ir Latvijos problemos buvo Lietuvos problemos, nes sklandė gandai, kad latas bus devalvuotas, o investuotojai gal nelabai skyrė litą nuo lato.
Humoro laidos rodė, kaip blondinė finansų ministrė pasitrumpina sijonus ir važiuoja į „Ameriką skolintis“. Realybėje turbūt buvo kažkas panašaus, tik ne sijonai buvo trumpinami, bet dailinamos investuotojams skirti Lietuvos pristatymo dokumentai. Mes turėjome „parduoti“ save kaip skolininką. Kuo sunkiau save parduodame, tuo daugiau palūkanų mokame. Ir, kadangi skola ilgalaikė, mokame ilgai. Skolinomės brangiai, bet to neužteko, reikėjo mažinti biudžeto išlaidas (pensijos, valstybės tarnautojų algos, projektai) ir didinti pajamas (masinis mokesčių didinimas). Mat investuotojai labiau pasitiki fiskalinę drausmę rodančiomis šalimis, ir mums nebuvo kitos išeities, kaip ją parodyti.
Tuo tarpu dabar visą euro zoną ant kojų sukėlusios Graikijos problemos yra Vokietijos bei Prancūzijos, euro zonos ir ES problemos. Jos neva net nulems Vokietijos kanclerės Angelos Merkel rinkiminę sėkmę.

Skaičių dailinimas ir kūrybinga statistika

Graikija savo vertinimo metu taip pat neatitiko euro įvedimo kriterijų, bet ji nutarė duomenis „padailinti“. Tik 2004 m., pasikeitus valdžiai Graikijoje, išaiškėjo, kad Atėnai pasitelkė „kūrybingą statistiką“ ir pranešė mažesnius viešojo sektoriaus deficito duomenis. Pateikdama prašymą įvesti eurą nuo 2001 metų.
Pridėsiu, kad deficitą stojimo į euro zoną metu padailino ir šio kriterijaus galėjusi neatitikti Italija. Ji apie 1997 metus įvedė laikiną vadinamąją „mokestį Europai“, kuris leido jai reikiamu metu „praslysti“ pro kartelę.

Įdomu, kaip euro zona ir Vokietija būtų reagavusi, jei savo metu Lietuva būtų įvedusi laikiną, tarkime, vienerių metų „taupymą Europai“ ir būtų vieneriems metams – 2005-2006 metais – sumažinusi algas valstybės tarnautojams, kad jie mažiau įpirktų, o mūsų infliacija taip būtų patyrusi „grožio kirtį“ žemyn. Infliacija, kuri ir pakišo koją siekiant bendros ES valiutos.
Bet kokiu atveju, pernai Graikija vėl buvo apkaltinta deficito falsifikavimu – šį kartą tuo metu, kai pasaulį ir euro zoną ir taip jau krėtė pasitikėjimo krizė . Šį kartą tai rimtai išgąsdino investuotojus ir Graikija su visomis savo obligacijomis pradėjo ristis į pakalnę.

Kas būtų, jei aš nusirašinėčiau?

Kas atsitinka studentui sukčiaujant egzamino metu? Griežtame ir taisyklių besilaikančiame universitete jis išmetamas iš egzamino, jam pasiseka, jei ne iš universiteto. Universitete, kuriame studijuoju aš, sakė, kad, jei neišmeta, į diplomą įrašo, kad šis studentas nusirašinėjo.
Graikijai nenutiko nieko. Ji liko euro zonoje ir praėjus beveik dešimtmečiui nuo pateikimo į euro zoną visos naujienos sukasi apie euro zonos valstybių skolų krizę, kuri į finansinę (tikėkimės, ne politinę) bedugnę galbūt nusitemps ne tik euro zoną, bet ir visą Europos Sąjungą. Teigiama, kad už Vokietijos, Prancūzijos pastangų padėti Graikijai stovi motyvas, kad jų bankai yra daug investavę į Graikijos vertybinius popierius ir atsidurs labai sunkioje padėtyje, jeigu teks juos nurašyti. Tačiau kodėl tada tiesiogiai negelbėjami patys bankai, jeigu tai tikroji priežastis?

Juolab, kad pačioje Sutartyje dėl ES veikimo parašyta taisyklė, kurią Europos centrinis bankas oficialiai vadina „negelbėjimo“ (angl. no bail-out) taisykle. Cituoju: „Sąjunga nėra atsakinga už centrinių vyriausybių, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organizacijų arba valstybių narių valstybinių įmonių įsipareigojimus bei jų neprisiima, išskyrus savitarpio finansines garantijas konkrečiam projektui bendrai vykdyti. Valstybė narė nėra atsakinga už kitos valstybės narės centrinės vyriausybės, regioninių, vietos ar kitų valdžios institucijų, kitų viešosios teisės reglamentuojamų organizacijų arba valstybinių įmonių įsipareigojimus bei jų neprisiima, išskyrus savitarpio finansines garantijas kokiam nors konkrečiam projektui bendrai vykdyti“.

Tačiau juk visos apie Graikiją besisukančiose naujienose yra vartojamas žodis „bail-out“ – gelbėjimas. Vokietija, Prancūzija ir ES pažeidžia sutartį? Ar konkrečiai Graikijos gelbėjimas kokiais nors teisininkų aiškinimais nėra gelbėjimas?

Taigi – kodėl?

Ir aš nesuprantu, kodėl. Kodėl man susidaro įspūdis, kad mes mažiau svarbūs nei senesnės ES narės, net jeigu jos „padailina“ skaičius. Gal mes vertinami vienodai, bet, jausdama „mažos prastesnės šalies kompleksą“, aš įsivaizduoju nevienodą vertinimą? O jeigu mes iš tikrųjų vertinami nevienodai, ir naujais bei senais nariais rūpinamasi nevienodai, ar ES mumis privalo rūpintis vienodai, ar mes turime tai užsitarnauti, užsidirbti?