Adelle&Justin (Flickr) nuotrauka

Prieš savaitę rašiau apie vienybę ir solidarumą kaip Europos Sąjungos (ES) pagrindą, bandydama bent mažuoju piršteliu bakstelti nors vieną galimų tokios vienybės ištakų, o gal veikiau susidomėjusi, į kurią pusę nuves bandymas atrasti galimas jų šaknis. Kalbėti apie homo eurocraticus man reiškė, viena vertus, žvelgti į praeitį, o kita vertus, žvelgti į tolį. Kaip tuomet svarsčiau, šis europietiškos būties darinys kilo iš kadaise ES idėją savo sąsiuviniuose braižiusių politinių pokario veikėjų planų. Dabar, užuot bandžiusi išskaityti šių Didžiosios Pasakos kūrėjų mintis, dairausi daug arčiau. Tikėdamasi, kad atsakymas, kaip atsiranda vienybė, slypi tų, kuriuos galėtume vadinti „Europos ateitimi“, istorijose.

Vienoda patirtis – vienybės šaltinis?

Kodėl manausi galinti šiose istorijose rasti tą vienybės šaltinį? Todėl, kad solidarumas dažnai gimsta iš vienodos žmonių patirties. O jei kalbėsime apie „ateitimi“ vadinamą jaunąją kartą, kad ir iš kokio Europos kampelio kuris būtų kilęs, visiems suteikiamos (bent jau teoriškai) vienodos sąlygos susikurti savo patirtį: keliauti, mokytis, dirbti, rodos, kur tik norėtų Europoje.

Prisimenu, kaip prieš dešimtmetį pasigirsdavusios istorijos apie sutiktus dvidešimtmečius, pabuvojusius „užsieniuose“, skambėdavo kaip neįtikėtinos sėkmės istorijos. Dabar jos pasitaiko taip dažnai, kad tapo kasdienybe. Juk jei egzistuoja galimybė, kodėl gi ja nepasinaudojus? Ir jos griebiasi daugelis.

Tai – natūralu. Jei esi tik išsprūdęs iš tėvų lizdo, o savojo dar nesukūręs, jūra atrodo iki kelių ir tik subrendę sparnai žada nešti iki saulės, tad kodėl nekilti? Jei gali gyventi bendrabučiuose ar dalintis loftą su būriu tokių pat kaip tu, gyventi makaronais (lietuviškų studentų bendrabučių specialiojo patiekalo atitikmuo svetur), tu griebsi pasitaikiusią galimybę kaip loterijos bilietą. Juolab, kad čia tereikia tik poros dalykų – kuprinės ir… pasiryžimo tai padaryti.

Ar tai nauja patirtis?

Taip, mes galime keliauti ir mokytis gyvenimo kitur nei kad ten, iš kur esame kilę. Ir gyvenimas, kurį aptinkame svetur, dažnai būna visai kitoks nei tas, kurį buvome stebėję nuo vystyklų. Tačiau ar tai išskirtinė ir niekada anksčiau neegzistavusi tikrovė, kurią mums suteikia ES? Ir taip, ir ne.

Taip, nes tokio masto migracijos iš šalies į šalį Europos viduje, rodos, niekada nebuvę. Drįsčiau teigti, kad to net tikra migracija nebepavadinsi – rankos laisvos, gali išvykti mėnesiui, keliems, metams ar visam gyvenimui. Gali grįžti ir vėl vykti.

Kita vertus, nors migracijos mastelis ir geografinės platumos dabar gerokai išaugę ir išsiplėtę, tačiau principas išlieka toks pats: gimtasis miestas, kad ir kokio dydžio jis bebūtų, staiga ima ir susispaudžia, tampa toks mažas, kad kvėpuoti nebėra kuo. Kažkada, būdavo, susikrauni krepšelį, sėdi į autobusą, ir išvyksti studijuoti ar gyventi į kitą rajoną. Dabar – susikrovęs lagaminą sėdi į pigių oro linijų lėktuvą ir skrendi į kitą šalį.

Manau, kad būtent čia ir slypi klaida, kurią darome vertindami tokio pokyčio įtaką. Mes suteikiame šiai situacijai tokią vertę tarsi anksčiau nieko panašaus nebūtų vykę. O juk, kaip ką tik rašiau, vykdavo – migracija iš vieno konteksto į kitą, dažniausiai iš mažesnio į didesnį, patirčių troškuliui vedant. O ar tada niekas neklausdavo, ar tavo pasaulėvaizdžio nepakeitė persikėlimas iš ežerų miestelio į fabrikų didmiestį su kino teatrų salėmis ir greitkelių apylankomis?

Vadinasi, naujos keliavimo, studijų įvairiose Europos šalyse galimybės tik išlaisvina mumyse tai, kas jau seniai giliai po širdelėmis gulėjo: jaunoms galvelėms taip būdingą norą patirti gyvenimą kažkur „kitur“.

Bet gal čia ir slypi atsakymas, gal šis naujasis mūsų beveik įgimtos aistros patenkinimas iki šiol nebūtomis priemonėmis (juk kitaip nei dažniausiai anksčiau, mes patenkame į visiškai svetimą, ne-gimtosios kalbos, nepatirtos kultūros aplinką) ir yra toji naujoji priemonė sukurti iki šiol negirdėtą „naująją Europos“, arba „jaunųjų Europiečių“ patirtį? Patirtį, kuri vieninga ir panaši tuo, kad tokia skirtinga.  

Spėčiau atsakymą į tokį klausimą esant teigiamu. Tačiau ar teigiamai galėtume atsakyti ir į klausimą, ar taip jau ims ir pakeis staiga mokymasis ir gyvenimas svečiose šalyse jaunuolių vertybes, drastiškai transformuos jų pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą? Ilgainiui tai, žinoma, atsilieps. Bet ar kaita nėra įprastas kultūros bruožas, reaguoti į aplinkos poveikius, kismą?

Skirtingi jaunųjų išvykėlių veidai

Ne robotai mes visgi esame, o žmonės. Ir mūsų kiekvieno reakcija į aplinkos veiksnius yra skirtinga. Kiek esu sutikusi jaunų lietuvaičių įvairiose Europos šalyse, vis kitaip jie yra paveikti gyvenimo užsienyje. Esu mačiusi tokių, kurie integravęsi į naują socialinę tikrovę taip, kad retai kada prabyla lietuviškai ir bendrauja tik su tenykščiais draugais. Prisigėrę vietinės – naujosios – kasdienybės tiek, kad net vakarienėms ruošti tik tos naujosios šalies virtuvei įprastų receptų griebiasi.

Yra tokių, kurie, dėl ekonominių ar kitokių priežasčių įsitvirtinę svečiose šalyse, tačiau bendrauja lietuvių bendruomenėmis, organizuoja lietuviškus renginius, verda lietuviškus patiekalus, ir kiekvienai progai pasitaikius važiuoja namo – į Lietuvą. 

Esu sutikusi ir pralėkusius kelias šalis, bet pagaliau supratusius, kad tik Lietuvos oras jiems grynas ir švelnus. Arba, tiesiog, vienos retų kelionių namo metu jie sutikę savo gyvenimo partnerį, ir nusprendę, kad Lietuva bus ta vieta, kurioje jie norėtų savo šeimą kurti.

Tačiau kodėl aš kalbu tik apie lietuvius? Tokie patys dėsniai galioja ir kitataučiams. Vienas draugas olandas prisiekinėja, kad greičiau žemė apsivers nei jis kada grįš atgal į Nyderlandus. Pažįstama prancūzė, sukūrusi šeimą Belgijoje, įsitikinusi, kad jos tautiečiai tėvynėje yra per daug arogantiški, ir ji nenorinti savo vaikų auginti tarp jų. Kita vertus, štai vienas jaunas neseniai sutiktas čekas, besimokantis Londone prestižiniame universitete, imtų ir skaičiuotų savaites, mėnesius ir metus, kol baigsis studijos ir jis galės grįžti namo, į Prahą. Ir ne tik kad namo grįžti, bet ir naują Čekiją iš nieko pastatyti.

Tiesa, kad dukart į tą pačią upę neįlipsi, yra sena kaip pasaulis. Taip ir dvi vienodos patirtys neegzistuoja. Tarkim, persikeli į miestą kitoje šalyje, o ten viešojo transporto sistema neišvystyta, gatvės ne tokios švarios kaip kad tėvynėje… Naujieji kaimynai kelia rūpesčių, o ir apskritai taip susiklosto, kad dauguma sutiktų kitataučių – atžagarūs ir nedraugiški. Tad imi ir užsisklendi, o minėtieji užsieniečiai, rodos, visam gyvenimui sunaikina tavo tolerancijos kitataučiams jausmą. O štai kitam pasiseks apsigyventi kitoje to paties miesto dalyje, iš karto sutikti draugiškų bendraminčių, ir įspūdžiai naujieji jam bus tik džiugūs, o pasaulis svetimoje šalyje atrodys šviesesnis.

Kita vertus, ar tai priklauso tik nuo atrastos tikrovės? O gal vis dėlto nuo jau kadaise įgytos patirties ir namuose susiformavusios asmenybės?

Keturi miestiečiai broliai grįš namo…

Kaip ten bebūtų, mums keliauti, persikelti, mokytis ir gyventi įvairiose Senojo Žemyno šalyse yra vienas galimų solidarios Europos kūrimo būdų. Jį vadinčiau natūraliu, nes jis neperša iš anksto nustatytų vertybių, o palieka kiekvienam individualiai tokias „europietiškas“ vertybes susikurti. Juk stipriausią identitetą sukuria socialinė aplinka, kurią mes atrandame, kurioje gyvename ir kuri mus veikia.

Tačiau, kaip ir visi natūralūs procesai, pastarasis taip pat yra rizikingas. Juk niekada nežinai, kokios formos morka subręs, jei sėsi jas be jokių pagalbinių trąšų. Priežastys, dėl kurių jauni europiečiai kraunasi lagaminus ir išvyksta – įvairios. Kaip ir jų atrastos tikrovės, bei šių paveikta pasaulėžiūra. Visada bus tokių, kuriuos suteiktos galimybės pakeis negrįžtamai. Bet taip pat neabejoju, jog niekada neišnyks tie, kuriems šios galimybės tik sustiprins jau susiformuotą nacionalinį identitetą.

Jei kas užklausia manęs, kuriame Europos kampelyje regiu savo ateitį, pirmasis į galvą šaunantis atsakymas (o tiksliau, klausimas į klausimą) yra dar vaikystėje išmokta daina apie keturis brolius: „Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas, keturi miestiečiai broliai grįš namo…“

 Laikas kitas, apie kitas vietas kalbame, bet klausimas lieka tas pats: kur liks jie nakvot? Sako, visur gerai, bet namie – geriausia. Visiškai pritariu. Tik kad tie „namai“ kiekvienam vis kitą reikšmę turi.

Įrašo tema:
Bendra