Lotus72 (Flickr) nuotrauka

Homo eurocraticus. Prieš savaitę rašydama savo pirmąjį tekstą Euroblogui net pati šyptelėjau į galvą šovus tokiam terminui. Ne naujas jis – panaršiusi internete radau kelias šio žodžio reikšmes. Visų pirma – neigiamoji. Mat interneto platybėse terminas sužibo tikrai ne pagyrų tikslais. Tarkim, nepriklausomo Briuselio dienraščio EU Observer tinklaraštyje autorius jį mini pasakodamas apie socialinėmis privilegijomis apdovanotus ir jomis nepasisotinančius europarlamentarus. Tuo tarpu praėjusią vasarą paskelbtas Financial Times (FT) blogo įrašas homo eurocraticus pasirenka kaip figūrą, įvedančią į bene aktualiausią šiuo metu su Europos solidarumu susijusią temą – Graikijos krizę.

 Kuo čia dėtas homo eurocraticus?

 Kaip homo eurocraticus  tema susijusi su europietiško solidarumo ir Europos vienybės klausimu? Nors praktiškai ES yra darinys, lemtas politinės valios, jo ilgalaikiškumą gali lemti tik simbolinė priežastis, įrodanti bendrumą: pavyzdžiui, bendras siekis, įsitikinimas, kad visi esame tos pačios istorijos kūriniai, dalinamės bendromis vertybėmis. Tad ir europietiško solidarumo klausimas kyla todėl, kad solidarumas turėtų būti kertinis akmuo pačiai ES idėjai pagrįsti.

 Iki šiol nepamirštu beveik prieš metus Briuselyje imto interviu iš FT Briuselio biuro vadovo Peterio Spiegelio, o ypač kelių jo pastabų bent jau man puikiai paaiškinusių ES esmę. Anot jo, bet kurio ekonomisto paklausus, kam reikia ekonominės sąjungos tokios kaip ES, šis atsakytų vienareikšmiškai: Europos šalių ekonominės galios sujungimas į vieną galingą bloką Europai pasitarnautų tik į gera. Tačiau, rodos, šis idealusis susiliejimas ir telieka ekonomistų teorija ir jų svajone. Kodėl? Todėl, kad norint vienatinės rinkos, sudėti skaičius nepakanka. Teoriją tikrove paverčia žmogiškasis faktorius. Bendrumo, solidarumo jausmas. Tad mano akys krypsta link tų žmonių, kurių kasdienė veikla, bent iš pirmo žvilgsnio, yra labiausiai susijusi su europiečių bendrumo idėja, grindžinčia pačią ES. T.y. – į ES mechanizmo darbuotojus.

 O štai čia mane domina ta beveidė (kitaip nei europarlamentarų, eurobiurokratų juk vardais nevadiname) gana tyli tūkstantinė masė – armija, kuri kadaise buvo įkurta tam, kad įgyvendintų utopinę svajonę – pastatytų vieningą Europą. Užbėgdama už akių išsitarsiu: jau žinau, kad priežasčių europiečių vienovės ideologijai kasdien ES mechanizmą sukančių darbininkų rankose nerasime. Tačiau mane būtent ir domina – kaip tai atsitiko? Šiam klausimui atsakyti, imuosi bent trumpai peržvelgti jų raidą.

 Kas jie buvo anksčiau ir kas yra dabar

 Apibūdinti iš utopinės svajonių bendruomenės siekio kilusį homo eurocraticus galima būtų įvairiai, o man akis kliūva už poros konkrečių veiksnių, lemiančių pamatinę jo charakteristiką. Visų pirma, istoriškai egzistuoja bent keli įvairios trukmės homo eurocraticus formavimosi būdai.

 Pirmoji jų karta, kilusi kartu su pačia ES pradžia, susiformavo staiga, vedina aistros ir geresnio pasaulio troškimo. Kaip pasakoja vienas dabar jau itin garbaus amžiaus buvęs ES pareigūnas, juos tuomet vedusi svajonė sukurti saugią ir klestinčią Europą. Ideologija tuo metu buvo paprasta: nuo vidinių karų kontinentą sulaikytų tik vieningos Europos jausmas. Kuriant šią vieningą Europą prireikė ne tik esančių išteklių – reikėjo ir tinkamai paruoštų protų. 1949 m. buvo įkurtas Europos koledžas Briugėje (College of Europe), greitai tapęs sėkmingai veikiančia homo eurocraticus kalve.

 Pirmaisiais homo eurocraticus aš vis dar vadinu tuos pokario diplomatus, o specialiųjų Europos studijas teikiančių mokyklų auklėtiniai – jau grynoji šios rūšies vada. Apie pastaruosius esu girdėjusi nebent iš tolo, o daug artimiau pažinau jų palikuonis – vadinamuosius antros arba net trečios kartos euro-biurokratus. Šie homo eurocraticus  iš mūsų susilauktų bene didžiausios kritikos – juk kaip gali sėkmingai dirbti Europos labui, jei tos Europos nesi matęs? Nuo pat vystyklų tave lydejusi socialinė tikrovė buvo ES pareigūnus apglobusi socialinio gerbūvio sistema. O šią ES išvystė tikrai patrauklią. Girdėjau, kad kadaise ES techniniame aparate ne itin daug kas norėjo dirbti, o valdantieji protai suprato, jog tik pritraukę talentingų ir išmintingų specialistų jie galės sėkmingai įgyvendinti šį amžiaus projektą. Kad priviliotų išmintinguosius, ES vadovai nusprendė elgtis kaip kad elgiasi privačios įmonės: pasiūlyti ”tobulėti leidžiančias darbo sąlygas ir konkurencingą atlyginimą”.

 Planas pavyko (ir vis dar sėkmingai veikia). Ekonominių sąlygų motyvacija ES viešajame sektoriuje ėmė traukti vis daugiau kompetentingų darbuotojų, ir vis daugiau talentingų studentų ėmė rinktis ES politikos studijas. Šalia Europos koledžo populiariausių homo eurocraticus kalvių sąraše – Londono ekonomikos mokykla (London School of Economics arba tiesiog LSE), Paryžiaus Politikos mokslų institutas (vadinamas Sciences Po), Vienos diplomatijos akademija, Europos institutas Florencijoje. Tradiciškai ir ‘Oksbridžas’ (bendras Jungtinės Karalystės Oksfordo ir Kembridžo universitetų pavadinimas) imtųsi reikšmingo vaidmens, jei ne tas beveik įgimtas britų abejingumas ES. Visos išvardintos mokyklos žinomos kaip ruošiančios politikos ir diplomatijos ne tik savųjų šalių, bet ir tarptautinį elitą.

 Naujieji eurokratai – mes

 Nuo 2004-ųjų antropologinis ES mechanizmo žemėlapis pasipildė nauja šaka, sudaryta iš mūsų – iki šiol gausiausią ES padidėjimą lėmusių naujų narių. Šios naujosios šakos savybės dar tik ryškėja, apibendrinimus daryti kol kas nelengva. Bet ateis ir mūsų eilė – po kelių dešimtmečių kas nors ir mus aprašys kaip savitą fenomeną. Neabejoju, ir su kritikos prieskoniu. Bet gal ir su pagyrimu – vis dėlto iššūkis mūsiškiams taip staiga įsitraukti į visiškai nepažintos darbo kultūros aparatą nėra menkas. Žinoma, kad kiekvienas vis kitaip prie jo prisitaiko. O kaip – rašys istorijos knygos. Arba aš pati, tik kad po kelerių metų.

 Štai toks, labai bendrais bruožais nusakius, yra tas homo eurocraticus. Skirtingos kilmės, skirtingų priežasčių vedini jie skirtingai ir savo pareigas atlieka. Dažnai girdime istorijas apie nepersidirbančias Europos institucijų damas ar ponus ir jų darbo-gyvenimo derinimo polinkius. O istorijas, kaip kolega iš nuovargio ir streso per dvi savaites visiškai nupliko, paslepia klaidūs koridoriai ir durys už kurių, patikėkite, kartais tikrai dirbama. Tad ar pagrįstas mūsų potencialus reikalavimas iš jų be susitikimų ir darbo veiklos ataskaitų, statistinių duomenų lentelių, darbo planų, efektyvumo žemėlapių ir ekonomikos gaivinimo priemonių pasiūlymų dar reikalauti ir to būtinojo religinio tikėjimo europiečių vienybe?

 Sveikas ir gyvas europietis

 Greičiau jau to, ko ieško ES ideologai, reikėtų teirautis iš kitos sąvokos – homo europeaus. Čia, žinoma, kalbu ne apie fiziologines žmonių savybes, bet apie jų mąstyseną. Apie žmones, jaučiančius istorinį, kultūrinį, politinį ar moralinį bendrumą tarp bet kuriame Europos kampelyje gyvenančio kito europiečio. Kas galėtų būti jų europietiškos mąstysenos pagrindas? Ir kur rasti šį naująjį homo europeaus, sukurtą iš egzistuojančio bendrumo, ir apie kurį kalbėti galėtume simbolinio kapitalo terminais?

 Revoliucingas teiginys: kol kas, manau, tokio nebuvo. Tačiau jis jau beveik išnešiotas. Telieka tikėtis, kad graikiškieji neramumai netaps lemtingomis konplikacijomis, ir homo europeaus išvysime gyvą, sveiką ir stiprų.

Įrašo tema:
Bendra