Europos Sąjungoje esame neseniai, septynerius su puse metų, o bevizėje Šengeno erdvėje – dar trumpiau. Tačiau tai yra kone visas mano „suaugęs“ gyvenimas. Nežinau, ar dėl pastarosios priežasties, ar todėl, kad tai yra taip patogu, prie gyvenimo ES įpratau be jokio pereinamojo periodo ir kaipmat.

Atrodo visiškai natūralu, kad, norint keliauti po Europą, nereikia gauti vizos, ir kad apskritai niekas nestabdo prie sienų. Nes sienų nėra.

Šalia suteiktos neribotos laisvės keliauti Sąjungos viduje (išskyrus sienas dar turinčias į Šengeno zoną kol kas nepatekusias naujausias ES nares), mums, ES piliečiams, tenka daug nuolaidų ir patogumų. Pavyzdžiui, lietuviams, studijuojantiems bet kurios kitos ES šalies universiteto dieninėje programoje, Lietuvos biudžetas apmoka sveikatos draudimą, o išduota sveikatos draudimo kortelė galioja visoje ES teritorijoje.

Arba, jeigu ES pilietis įsiregistruoja kitoje ES šalyje kaip nuolatinis gyventojas, jis kviečiamas joje balsuoti savivaldybių ir ES parlamento rinkimuose. Pernai rugpjūčio pabaigoje įsikūriau Budapešte, rugsėjo pradžioje įsiregistravau, rugsėjo viduryje paštu jau buvau pakviesta balsuoti Budapešto savivaldybės rinkimuose, kurie vyko rugsėjo pabaigoje.

Arba – tiesa, dar nežinau konkrečių detalių – bet jeigu visą gyvenimą dirbsiu įvairiose ES šalyse, išėjus į pensiją ji man bus mokama ne tik iš mokesčių, kuriuos sumokėjau dirbdama Lietuvoje, bet atplauks ir iš kitų ES šalių, kuriose būsiu mokėjusi mokesčius.

Europa atvira ne tik savo gyventojams, bet ir „trečiųjų šalių“ piliečiams – gavę Šengeno zonos vizą ir įvažiavę į vieną iš ES šalių jie gali laisvai judėti per kitas šalis, atvykti į jas studijuoti.

Kaip visuomet yra nelemtas „bet“

Viskas, ką iki šiol parašiau, skamba labai gražiai ir teigiamai, bet prasideda „bet“.

Turiu hipotezę, kad galimybės keliauti ir susipažinti su įvairiomis šalimis tobulina, šviečia ir plečia akiratį tų, kurie jau ir taip pasirengę tai priimti, kurie gali žvelgti kritiškai ir diskutuoti. O tam nepasirengę, bet pernelyg stumiami „išplėsti akiratį“ žmonės gali kaip sraigės sulįsti į kiautus ir atsisakyti bendrauti su pasauliu.

Kai pernai atvykau studijuoti į Vidurio Europos universitetą Budapešte, mano kursas buvo sudarytas iš įvairių tautų, daugiausiai postsocialistinio bloko, piliečių – rusų, ukrainiečių, mongolo, kirgizės, uzbeko, gruzinų, serbės, bulgarės, yra ir keli amerikiečiai. Skaičiavome, kad 20 žmonių kurse buvome tik 4 ES piliečiai, ir visi iš naujų ES narių.

Pirmiesiems mokslo metams prasidėjus, tas keletas rusų mūsų kurse buvo itin draugiški ir žingeidūs, emocingi ir aktyvūs. JIE ATVYKO Į EUROPĄ. Jie naudojosi galimybe keliauti po aplinkines ir tolimesnes ES šalis.

Tačiau kuo daugiau jie įvairiomis aplinkybėmis per įvairias paskaitas (o kartais ir bendrus pasisėdėjimus) girdėjo apie Sovietų Sąjungos žalą arba dabartinius Rusijos demokratijos ar ekonomikos trūkumus, tuo labiau jie užsivėrė ir tapo įtarūs, pradėjo bendrauti tik su savo tautiečiais arba Vidurio Azijos žmonėmis, pradėjo jaustis puolami, o neilgai trukus ir patys pradėjo pulti.

Prisipažinsiu, kartais vieną kitą komentarą apie santvarką numesdavau ir aš, nes dar prisimenu kalašnikovo garsus Vilniuje mano gimtadienio rytą 1991 metų sausio 13–ąją. Tą dieną mano sukako dešimt metų, o sovietai nužudė per tuziną žmonių ir sužeidė dar daugiau. Pirmosios kartos ES pilietė lietuvė – gimusi okupuotoje Lietuvoje, augusi laisvoje šalyje ir patekusi į ES – ar dar nemoku į praeitį žvelgti visiškai be emocijų ir šaltai.

Sovietinis vakarėlis kapitalizmo finansuojamame universitete

Kursas po truputį dalijosi į „Rytus“ ir „Vakarus“, pirmiems metams besibaigiant jau buvo sunku rasti tą metų pradžioje vyravusią vienybę, rusė kursiokė „Skype“ profilio apraše rašė „Skoreje by domoj, dostala Evropa“ („Greičiau namo. Užkniso Europa). O šiemet prasidėjus naujiems mokslo metams jie džiugiai dalyvavo kitų studentų ir Rytų surengtame „post–sovietiniame vakarėlyje“, kuriame nebuvo nieko „post“, ir į kurį buvo prašoma ateiti apsirengus raudonai.

Plakate – kūjis ir pjautuvas, Stalinas su taurele rankose, Leninas su gimtadienio kepurėle. Gana ironiška, bet „sovietinis vakarėlis“ vyko „išplėsti akiratį“ turinčiame Vakarų kapitalisto Georgo Soroso finansuojame Vidurio Europos universiteto bendrabutyje, kuris tam suteikė techninę pagalbą ir „paskolino“ baro darbuotojų.

Po to, kai aš ir vienas gruzinas viešai parašėme, kad, visų pirma, kūjo ir pjautuvo viešas demonstravimas draudžiamas kai kuriose ES šalyse, įskaitant Vengriją, kurioje gyvename, visų antra, vakarietiškame turinčiame būti universitete milijonus žmonių nužudęs režimas neturėtų būti verčiamas šiltu, artimu jaunimui ir jaukia pramoga, pūlinys pratrūko.

Pirma laiškais, po to į sovietinius plakatus (tiesa, taikius) savo profilio paveiksliukus keičiančiais kursiokais, kreipimusis vienų į kitus „draugas“, Sovietų Sąjungos himno citavimu, šaipymusi iš spaudos konferencijoje Vladimiro Putino apie okupaciją paklausiusios estų žurnalistės akcento („tiotia perenervničila“ – tetulė pernelyg susijaudino).

Atrodo, visa tai buvo pritvinkę ir tik laukė progos išsiveržti.

Kaip išspręsti Europos lygtį?

Spėju, kad šie mano paminėti rusai, džiugiai išplėstomis akimis atvykę „į Europą“ ir gavę galimybę pagyventi kelerius metus ES šalyje bei pasimokyti „vakarietiškame“ universitete, į Rusiją grįš gerokai didesni nacionalistai, nei iš jos išvažiavo. Atvykę suartėti jie išvažiuos susvetimėję.

Pradedu manyti, kad atvira Europa, „demokratizavimas“ ir „supažindinimas su vakarietiškomis vertybėmis“, jeigu pristatomas per didele doze ir ne kokiu nors specialiai pritaikytu švelniu būdu, „trečiųjų šalių“, ypač buvusios imperijos, piliečius gali atstumti nuo ES. Žinios ir informacija turbūt pagal apibrėžimą negali būti objektyvi, tam reikia mokėti kritiškai vertinti girdimą informaciją.

Tačiau manau, kad jie auga itin vienpusės ir tendencingos informacijos prikimštoje aplinkoje, kurioje, regis, neišmoksta atskirti grūdų nuo pelų ir priima tai, kas rašoma ir kalbama už gryną pinigą. Todėl, jie, pavyzdžiui, šventai tiki, kad Estijoje siaubingai skriaudžiami rusai. Kita vertus, kadangi atvykę „čia“ – į ES – jie nebūtinai sutinkami išplėstomis rankomis, ypač sovietų okupaciją patyrusiose šalyse, nuolatinis baksnojimas į praeitį anksčiau ar vėliau juos paskatina gintis.

Nežinau, ar įmanoma išspręsti Europos lygtį taip, kad ji būtų atvira ne tik vidui, bet ir išorei.

Įrašo tema:
Bendra