Šio įrašo autorė Monica yra JAV pilietė, pastaruosius 2 metus gilinanti žinias skirtinguose Europos Sąjungos taškuose (Italijoje, Lenkijoje), o šiuo metu pagal ERASMUS programą studijuoja politikos mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Kai gavau savo pirmąją užduotį – papasakoti, kas vieninga Europa (Europos Sąjunga) yra man – užsienietei, amerikietei, studijuojančiai ir gyvenančiai Lietuvoje, pamaniau, kad tai gali būti proga parodyti kitą požiūrį nei tas, su kuriuo susiduria daugelis europiečių.

Dar atvykdama iš Jungtinių Amerikos Valstijų, šalies su su plačiai paplitusiomis standartinėmis klišėmis apie Europą, stengiausi likti atvira ir priimti kiekvieną patirtį – gerą ar blogą – kaip galimybę išmokti kažko naujo.

Nuo tada, kai leidausi į šį „Europos nuotykį“, kaip kartais mėgstu apie tai pajuokauti, įgijau kitokį realybės suvokimą. Tuo pačiu metu atstumai – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – tapo dar mažesni. Pirmiausia dėl pigių skrydžių, laisvo žmonių, prekių ir paslaugų judėjimo. Pajutau, kad tai iš tiesų padeda lengviau keistis idėjomis, geriau suprasti vieniems kitus.

Tai kas gi ta ES?

Taigi, kas man – amerikietei, trumpam apsistojusiai Lietuvoje – yra ES? Ekonomikų sąjunga? ES prasidėjo nuo to, tačiau paskutinis ekonomikos nuosmukis ir euro zonos skolos krizė supurtė esminius šios sąjungos pamatus.

Ar tai tuomet yra užsienio politinių iniciatyvų sąjunga? Nesenas Palestinos prašymas JTO pripažinti krašto nepriklausomybę parodė skirtingą „bendrą ES požiūrį“, o už užsienio politiką atsakinga baronienė C. Ashton turėjo pripažinti, kad 27 šalys turi skirtingą nuomonę ir interesus šiuo klausimu. Panašu, jog dar dramatiškesnis buvo vienybės stygius, ieškant bendro atsakymo į karinius veiksmus Libijoje.

Kitaip tariant, kartais iš tikrųjų sunku iki galo suvokti, kokia sąjunga yra ES – politinė, ekonominė, ar dar kitokia. Ypač, kai žvelgi į šį tarpvalstybinį darinį šiek tiek iš šalies.

Dinamiškoji Rytų Europa ir jos vaidmuo

Trumpai nukrypsiu nuo pagrindinės temos, nes man taip pat labai įdomios Centrinės ir Rytų Europos valstybės (naujosios ES narės) bei jų vaidmuo ES – noras būti naujais svarbiais balsais tarptautinėje politikoje. Šiame kontekste smagu prisiminti prancūzų rašytoją markizą de Custine, kuris dar XVIII amžiuje, keliaudamas per Rusijos imperiją, Rytų Europą aprašė kaip laukinę ir atsilikusią. Kaip sparčiai viskas keičiasi…

Šiandien pats terminas „Rytų“ gali skambėti iššaukiančiai, kai kalbame apie teritorijas į Rytus nuo Oderio. Be to, čia vyksta perėjimas Europoje – iš Vakarų į Rytus, iš centro į periferiją – kaip kad tai vadino prof. Gerardas Delanty.

Kartą padalintas geležine uždanga ir vėliau susivienijęs iš naujo žemynas vėl gali laisvai kurti ir perkurti savo tapatybę. Mano nuomone, ryšys su likusia Europa ir keitimasis idėjomis leido šiai kontinento daliai – neva „periferijai“ – įgauti daugiau dinamizmo, kurio jau ima trūkti Vakarų Europoje.

Dideli tikslai – per žemiškus dalykus

Tačiau grįžkime prie to, kas yra ES.

Ne europiečiui gal kartais net aiškiau matyti, kaip stipriai didelius ir kilnius ES tikslus veikia tokie labai „žemiški“ dalykai kaip kelionės be sienų, laisvas darbas, studijos. Pavyzdžiui, galimybė man dalyvauti vasaros mokykloje Austrijoje ar praleisti semestrą Lietuvoje parodo, kaip ES skatina mokslą ir idėjų mainus. Be to, pigūs skrydžiai iš daugelio Europos miestų tokią intelektinę apykaitą daro dar labiau prieinamą.

Todėl norėčiau ginčytis, kad veikiausiai buvusio Prancūzijos prezidento Charles’io de Gaulle’io svajonė apie Europą „nuo Atlanto iki Uralo“ išsipildys, nepaisant visų politinių ir ekonominių skirtybių. Ir viena to priežasčių – žmonių gebėjimas įveikti visas sienas. Tai yra tai, ką aš, amerikietė, dvejus metus praleidusi Europoje, supratau apie ES.

Įrašo tema:
Politika