Ką viešajame transporte keistumėte Jūs?
Martin Abegglen nuotrauka (Flickr)
Ruduo – pokyčių metas. Tiek Lietuvoje, tiek Europoje jų neišvengia ir viešasis transportas. Vilniuje nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos vilniečiams tiek įlipti, tiek išlipti vėl yra atviros visos viešojo transporto priemonių durys. Tvarka, kuomet įlipti buvo leidžiama tik per priekines duris, Vilniuje nepasiteisino. Tuo tarpu Kaune ir Klaipėdoje ji sėkmingai galioja iki šiol.
Tačiau ne vien tik Vilniaus keleiviams viešajame transporte šiemet teks taikytis prie naujovių. Norvegijos sostinės Oslo gyventojai jau baigia priprasti prie naujos bilietų patikros sistemos. Ja siekiama sumažinti žmonių spūstis prie priekinių autobusų durų. Nuo šiol įsigiję ilgalaikį elektroninį bilietą keleiviai jį pažymėti turi tik pirmą kartą įlipdami į autobusą, o pažymėtas bilietas galios iki kito papildymo – savaitę arba mėnesį. Todėl žmonėms, jau turintiems pažymėtus bilietus, nebėra būtinybės į autobusą lipti tik per priekines duris, prie kurių yra įrengtas specialus komposteris.
Didžiosios Britanijos viešojo transporto autobusai rudenį keleivius taip pat pasitiko pasikeitę. Dalis Londono autobusų į gatves išriedėjo pasipuošę Periodine cheminių elementų lentele – taip siekiama pritraukti kuo daugiau žmonių apsilankyti Oksfordo mokslo parke. O tarpmiestiniuose autobusuose, kursuojančiuose iš Londono į Glazgą, keleiviams įrengtos specialios miegamosios vietos. Autobusuose taip pat išduodami patalynės komplektai bei yra specialios nuo šviesos apsaugančios užuolaidos.
Tuo tarpu Sankt Peterburgo vežėjai atėjus rudeniui sprendžia visiškai kitokias problemas. Jie bando pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių rinktis vairuotojo profesiją. Vežėjų asociacijos miesto autobusuose iškabino specialias lentas, kuriose pavaizduotos smagios vairuotojų gyvenimo istorijos bei pagerbti darbščiausi mėnesio darbuotojai. Taip siekiama parodyti, koks įdomus bei kartais netikėtas gali būti vairuotojo darbas.
O štai JAV dizaineris Sandro Zumpe į viešuosius autobusus bei jų paskirtį ragina pažvelgti visiškai naujai. Jo sukurti autobusų modeliai kol kas dar nepradėti naudoti, bet gali būti, kad tai tėra laiko klausimas. Siūlydamas kovoti su vis didėjančiu žmonių, turinčių viršsvorio, skaičiumi, jis pasiūlė autobusų, kuriuose galima minti dviratį, projektus. Juose vietoj įprastų keleivių sėdynių yra įmontuoti dviračio treniruokliai. Taip net ir važiuodami autobusu keleiviai galės minti dviračio pedalus.
Tad nepatenkinti laiku neatsidariusiomis ar užsidariusiomis autobusų durimis, turėtų prisitaikyti prie vis dažnėjančių pokyčių. Rimtų ar nuotaiką keliančių, bet vis tiek pokyčių.
O ką Jūs pakeistumėte savo miesto viešajame transporte, jei tik būtų Jūsų valia?
Padaryčiau įlipimą tik per priekines duris ir pabaigčiau e-bilieto infrastruktūros įrengimą.
Leidžiu sau pacituoti savo seniau kitame blog’e rašytą komentarą. (įspėju: tl;dr)
Paprieštarausiu dėl “įlipimo per priekines duris neįgalybės”. Per priekines duris įlipama daug kur, tame tarpe ir mano gyvenamajame mieste (Aalborge) ir Londone. Kadangi su šių dviejų miestų viešojo transporto sistema esu geriausiai susipažinus, tai jas ir palyginsiu su vilnietiškąja.
Visų pirma – taip, įlipimo per priekines duris sistema Vilniuje nefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Bet tai yra ne dėl pačios idėjos, o dėl labai prasto jos įgyvendinimo ir homo sovieticus priešinimosi. Analizuojam:
Vienkartinis bilietas. Vilniuje jį reikia nusipirkti, o paskui dar ir pasižymėti. Perkant iš vairuotojo, visuomet būsi palydėtas nemaloniu žvilgsniu, o kartais – ir žodžiu. Aalborge ir Londone kontaktas su vairuotoju visada malonus, o nusipirkto bilieto žymėti nereikia (Aalborge; apie Londono vienkartinius bilietus deja nežinau) – sutaupomas laikas, nereikia papildomai knebinėtis prie žymėjimo aparato. Kiek man žinoma, Vilniuje (pagaliau!) irgi pradės pardavinėti tokius vienkartinius bilietus, tik man juoką kelia, kad lygina su mikriukais – Kaune tokie vienkartiniai bilietai yra jau bent 5 metus.
Vienkartinio bilieto galiojimas. Vilniuje kiekvieną kartą reikia žymėtis nepriklausomai nuo kelionės trukmės ir atstumo. Aalborge pažymėtas bilietas galioja maždaug pusantros valandos – tiek laiko gali be vargo persėdinėti dviejų zonų ribose.
Mėnesinis bilietas. Aalborge išduodamas trisdešimčiai dienų, taigi galima jį imti nuo 1 iki 1 ar nuo 16 iki 16 – su mėnesiais tai mažai susiję. Vilniuje, jei esi nuo vieno mėnesio vidurio iki kito mėnesio vidurio, esi priverstas pirktis du mėnesinius bilietus, nors realiai transportu naudojiesi tik mėnesį.
Terminuoti bilietai. Aalborge galima nusipirkti dešimties pravažiavimų bilietą, kuris pasižymimas kelionės pradžioje ir galioja pusantros valandos. Tokį bilietą, retokai naudojantis visuomeniniu transportu, galima naudoti kad ir pusę metų. Vilniuje terminuoti bilietai tikrai yra terminuoti – vienos dienos, trijų dienų (gal dar kokie), ir kainuoja tiek, kad per dieną reikia pravažiuoti bent 6 kartus, kad jie atsipirktų.
Bilietų žymėjimo aparatas. Aalborge žymimas tik dešimties pravažiavimų bilietas – jį tik įkišį į skylę ir ištrauki. Greitas ir paprastas procesas. Vilniuje dėl kažkokių mistiškų priežasčių nusprendė palikti sovietinius komposterius, kuriais viena ranka sunkiai pasinaudosi, o kartais dar ir jėgą reikia pasitelkti, kad išmuštų skyles. Gaištamas laikas. Geriau būtų palikę tuos geltonus žymėjimo aparatus – galima pasinaudoti viena ranka, be to, išmušta data ir laikas leistų tuo pačiu bilietu naudotis pvz valandą (kaip Aalborge).
Elektroninis bilietas. Didysis Susisiekimo Paslaugų ir Vilniaus Savivaldybės susimovimas. Londonas turi puikiai veikiančią elektroninio bilieto sistemą, vadinamą Oyster. Nusiperki geltoną plastikinę kortelę, “pasidedi” į ją kažkiek pinigų – o paskui pati sistema tau automatiškai parenka pigiausią keliavimo planą. Įlipus į autobusą kortelę pridedi prie sensoriaus ir vairuotojui užsidega žalia lemputė, rodanti, kad tavo Oysteryje yra pinigų. Geltona lemputė rodo, kad kortelę reikia greitu laiku pildyti. Raudona – kortelė tuščia, teks pirktis vienkartinį bilietą. (Panašiai sistema veikia ir Kaune – dar vienas akmuo į Vilniaus daržą; Klaipėdai šioje srityje reiktų pasitempti) Tokiu būdu pats vairuotojas lengvai ir greitai atlieka keleivių kontrolę, o keleiviai tuo pačiu gauna informaciją apie savo sąskaitą. Na o Vilniuj… net nežinau, nuo ko pradėti. Galbūt nuo tos absurdiškos taisyklės, kad bilietas galioja mėnesį, ir jį nusipirkti būtina iki mėnesio 15 dienos. O jei žmogus naudosis transportu tik antrąją mėnesio pusę? O kodėl negalima nusipirkti bilieto tik savaitei? Arba bet kokiam kitam terminui? Juk bilietas elektroninis, nieko spausdinti nereikia, o pasipildyti galima internetu. Antras dalykas – kontrolės nebuvimas. Pagrindinis dalykas, kurį turėtų suteikti įlipimas per priekines duris – piktosios kontrolierių armijos atsisakymas. Tačiau Vilniuje taip nėra, kadangi vairuotojai neturi kaip patikrinti elektroninių bilietų.
Keleivių kultūra. Visi supranta, kad įlipus reikia paeiti į galą ir niekas triukšmo nekelia. Aalborge priekinės vietos geranoriškai paliekamos tiems, kuriems jų reikia. Ir jei visgi susidarytų spūstis prie durų (kurias dažniausiai sukelia paaugliai, važiuojantys iš mokyklų), vairuotojas paprašo žmonių pasislinkti į galą. Ir toks prašymas įvykdomas be jokių problemų. O Londone pilno autobuso dar neteko matyti
Kitas dalykas – niekas nesistumdo ir visi kantriai laukia tas 5 sekundes, kol priešais esantys žmonės sulips į autobusą. Vilniuj… toks įspūdis, kad auto/troleibusas nuvažiuos nepalaukęs, kol visi sulips.
Vairuotojų kultūra. Jie sveikinasi. Jie šypsosi. Jie nerauna iš vietos ir nestabdo paskutinę akimirką. Jie sąžiningai (daugeliu atveju
) patikrina keleivių bilietus. Jie palaukia, kol visi išlips/įlips. Jie nepriverinėja žmonių durimis (tam, beje, daugeliu atveju padeda sumontuotos kameros priešais duris arba veidrodžiai), o jei netyčiom taip atsitinka – klaida akimirksniu ištaisoma. Vilniuj viskas atvirkščiai.
Tarp kitko, bėdą su vairuotojais būtų galima lengvai ištaisyti paprasčiausiai atleidus esamus ir įdarbinus naujus. Krizė juk, darbų nėra, turėtų būti pakankamai paprasta
O dėl elektroninio bilieto atsakingi asmenys privalėtų pasikonsultuoti su Londonu.
Sveiki.
Visų pirmą, straipsnio (na negalėtume jo vadinti straipsniu, nes pateikta informacija yra statistinė, paimta iš kitų šaltinių) autorius(-ė) galėtų nelyginti mūsų, šešėlinės Lietuvos prieš tokias gigantes kaip Norvegija, Rusija ar tuo labiau JAV.
Skaitant įrašą darosi truputį keista, nejauku, juokinga ir utopiška, nes ne visame Lietuvos viešajame transporte yra toks paviršutiniškas dalykas kaip sėdimos vietos. O užsienyje viešajame transporte galime išvysti: “keleiviams įrengtos specialios miegamosios vietos. Autobusuose taip pat išduodami patalynės komplektai”.
Suprantu, kad autorius norėjo tik aptarti ir afišuoti užsienio šalis, tačiau nereikėjo pasirinkti tokių skirtumų.
Atsakant į pateiktą teminį klausimą – įlipimas į transportą nėra svarbus. Jeigu dar yra tokio silpno mentaliteto žmonių, kurie nesugeba sumokėti maksimum 5 litų už viešojo transporto teikiamas paslaugas, tai galbūt reikėtų pradėti diskutuoti ne apie viešojo transporto problemą, o apie žmonių protinį stygį/atsilikimą?
3 žingsnis.
1 klausimas. Kas atlieka savanorystės himną „Mums pakeliui“? Atsakymą įrašyk į el. laišką, kurį siųsi kartu su kitais atsakymais.
Toliau keliauk į , tapk šio puslapio gerbėju (jei dar nesi) ir ant puslapio sienos ieškok kitų instrukcijų.
Tos kontrolės butu nesvarbios jeigu būtų sąžiningi žmonės, bet yra visokiu.
60 L / 100 km (omg)