doug88888 nuotrauka (Flickr)

Jau ilgą laiką visos mano dienos prasideda taip pat: atlikusi rytams priskiriamus ritualus, prisėdu prie kompiuterio ir panyru į internetą, kur principas „klausk ir tau bus atsakyta“ kuo puikiausiai veikia. Paklaidžiojusi tarp interneto portalų skelbiamų naujienų (pradedant artėjančiu Europos krepšinio čempionatu ir baigiant jachta-sala – „pirmąja super jachta su vulkanu“) nepamirštu pasiskaityti apie bene daugiausiai žurnalistų dėmesio sulaukiančią aktualiją – euro krizę Europoje. Nors studijuoju visai ne ekonomiką ir net ne politikos mokslus, ši tema vis tiek kaskart traukia. Galbūt dėl savo mastų, o gal dėl trilerio elementų. Trilerio, nuo kurio neskiria kino ekranas ir saugus atstumas.

Skaitydama naujienas nejučia susimąstau – o ką aš pati, Europos Sąjungos pilietė, manau apie šią krizę? Kas kad ne ekonomistė ir ne politikė. Ką aš jaučiu, matydama riaušes Atėnuose, piketus Madride, pabalusius politikų veidus Briuselyje, ieškančius labai nepaprastų sprendimų iki paryčių?

Visų pirma, reikėjo nemažai pastangų, kad vykstančius įvykius suvokčiau kaip REALYBĘ (tokia jau kaina, kai studijuoji humanitarinius mokslus ir užmiegi bei atsikeli su knyga rankoje). Prisipažįstu, kad žinios ekonomikos srityje nėra itin tvirtos, tačiau mintis, kad euras ar visa Europos Sąjunga, kaip piniginis blokas, gali žlugti, niekada nebuvo kilusi. Sunku suvokti, jog tai galėtų iš tiesų nutikti. Ne apžvalgininkų nuogąstavimuose, ne įspėjančiose ekonomistų prognozėse, o čia, šalia mūsų.

Visgi liūdniausia, kai kalba pasisuka apie Graikiją (o gal prisiminus senovės graikų mitą – koks sutapimas! – tiesiog Pandoros skrynią?). Nors šios šalies vyriausybė buvo ne smalsuolė kaip jaunoji Pandora, tačiau savo „vėjavaikiškumu“ jai nenusileido: ilgą laiką švaisčiusi pinigus, atidėliodama ekonomikos reformas ir taupymo programas, priėjo gūdų ir tamsų akligatvį – 115 proc. BVP skola ir gresiantis bankrotas.

Paleistos „negandos“ iš šios Pandoros skrynios jau spėjo pasklisti po Airiją, Portugaliją, Ispaniją, Italiją ir likusią euro zoną. Tos pačios negandos „apsigyveno“ ir žmonėse: kone kiekvienas vyriausybės sprendimas palydimas streikų bei mitingų grandine, kuri, rodos, nenutrūksta. Bežiūrint šių įvykių nuotraukas, vaizdo įrašus, skaitant reportažus, jaučiu kaip viduje kalasi nedideli nerimo daigai: nejaugi čia, Lietuvoje, irgi galime sulaukti to paties?

Kaip ir kiekvienas žingeidus žmogus, susipažinusi su šiomis naujienomis ieškojau dar ir dar medžiagos. Pasiklydau ir pavargau. Žiniasklaidos pateiktas koliažas toks didelis ir įvairus, kad viskas, ką berašyčiau, atrodo skaitytų minčių kratinys. Gal taip ir yra. O gal tiesiog, kaip teigia daugelis istorikų, didžiosios krizės taip suartina, kad išsvajotasis Europos tapatumas tampa ranka pasiekiamas. Taigi, gal susitapatinau – su graikais, ispanais, airiais? Gal tai krizės dovana mums?

Baigėsi kava ir man metas nerti į dieną. Tačiau prieš tai dar spėju mintyse šūktelti „Laikykis, Europa!“ ir ryžtingai išsiplauti puodelį.

Įrašo tema:
Ekonomika / Verslas, Politika