Atominės energetikos saulėlydis – ar tikrai?

Penktadienio rytą siūlome paskaityti Ievos B. straipsnį apie atominę energetiką.

solarshingles (Flickr) nuotrauka

Atominė energetikos klausimas visuomet buvo keblus, kadangi tiek pasisakančių prieš, tiek už, nuolat būdavo apylygiai. Ši tema tapdavo labiau aktuali atsitikus nelaimei, tačiau prislopdavo vos tik praėjus kuriam laikui. Dabar vis  dažniau pasigirsta kalbų apie galimą atominės energetikos sąstingi kaip pasekmę to, kas atsitiko Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje, tačiau ar tas tariamas sąstingis nėra tik laiko klausimas? Ar tikrai tekančios saulės šalyje įvykusi katastrofa lems atominės energetikos saulėlydį?

Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas Arūnas Molis, neseniai vykusioje Seimo Europos klubo organizuojamoje diskusijoje apie atominės branduolinės energetikos ateitį, teigė, jog ilguoju laikotarpiu, atslūgus visoms emocijoms, šis nepasitikėjimas turėtų sumažėti. Šį savo teiginį A. Molis grindžia pavyzdžiais kas vyko po Černobylio tragedijos, įvykusios 1986 metais, o taip pat mini ir JAV Pensivalnijos atominės elektrinės avarija. Anot dėstytojo, tokios nelaimės visuomet lemia atominės energetikos sąstingį ar saugos reikalavimų griežtinimą, tačiau tai trunka tik tol, kol praeina emocijos ir viskas pasimiršta.

Pritariu dėstytojui. Žmonės yra linkę pamirši, ypatingai tie, kurių tokios nelaimės nepaliečia. Kiek dar tūkstančių nekaltų žmonių, nesvarbu ar  Japonijoje, ar bet kurioje kitoje šalyje, turės žūti, kiek dar turės būti sugriauta gyvenimų, vaikų susirgusių vėžiu dėl radiacijos poveikio, benamėmis tapusių šeimų, kad pagaliau būtų suvokta, jog atominės elektrinės, nepaisant to kokio griežtumo saugos reikalavimai būtų jiems iškelti, yra tiksinti bomba, ir kad mes patys renkamės gyventi šalia jos, naiviai tikėdamiesi, jog mums taip neatsitiks?

Taip, atominė energija neišskiria pavojingų dujų kaip kad energija išgaunama iš naftos ar gamtinių dujų. Taip, tai yra efektyvus energijos išgavimo būdas, kadangi viename reaktoriuje galima pagaminti labai daug energijos, iš, palyginti, nedidelio urano kiekio, reikalingo branduolinei energijai gauti. Taip, kažkam tai atneša didžiulį pelną…

Na niekaip negaliu patikėti, jog gyvenant XXI amžiuje, esame nepajėgus, labai norint, rasti kitų būdų, gal net efektyvesnių ir saugesnių, apsirūpinti energija. Nejau per tiek šimtmečių istorijos nepasimokėme, jog žmonės gali daryti stebuklus? Juk kas galėjo pagalvoti, kad žmogus vieną dieną skraidys..? O dabar tiesiog, nusiperki bilietą, ir per pusę paros gali atsidurti kitame pasaulio gale, ir priimama tai kaip savaime suprantamą dalyką. Kitas klausimas – kiek to noro, rasti kitus apsirūpinimo energija būdus yra? Juk kažkam tai  – didžiulio pelno praradimas.

Čia Lietuvoje, mes labai solidariai palaikome Japonijos žmonės. Reklamos televizijoje, spaudoje, internete, kviečiančios aukoti mažiesiems japoniukams. Ir mes aukojame, slapta plodami rankomis, kad ne mums taip nutiko. O ar susimąstome, kad neužilgo mes patys galime atsidurti jų vietoje. Rusijai, Baltarusijai, o ir mums patiems, pasistačius atomines elektrinės nelaimės atvejų atsidursime jos epicentre. Tai ar tikrai to norime?

Žinoma, galime norėti, galime  – ne. Kai atominės elektrinės neretai naudojamos ne vien energijos gaminimo tikslais, bet taip pat ir politiniais sumetimais, nelabai tu čia ir paprieštarauti, bet kažką daryti juk reikia.

Nuo nelaimių niekas nėra apsaugotas. Be atominių elektrinių, yra dar daugybė dalykų, kurie kelia pavojų žmogui ir kurių mes negalime suvaldyti, tačiau atominę katastrofą mes renkamės patys, ir įvykus nelaimei, galime kaltinti tik save.