Skeptikų ketvirtadieniui šį kartą skelbiame visai neskeptišką įrašą – Agnitos straipsnį apie mūsų kylančią gyvenimo (o gal mąstymo) kokybę.

2010 m. lapkričio mėnesį visose 27 Europos Sąjungos valstybėse narėse vykdytas standartinis Eurobarometro tyrimas.  Tyrimo metu visoje Lietuvoje buvo apklausti 1005 respondentai-jie buvo prašomi atsakyti į klausimus apie esamą ekonominę situaciją, ES politiką, artimiausius lūkesčius ir pan. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu pagrindines tyrimo metu nustatytas tendencijas, akcentuojant, žinoma- Lietuvą.

Taigi, vienas iš tyrimo metu gautų rezultatų yra faktas, kad Lietuvoje jau yra gerokai daugiau savo gyvenimo kokybe patenkintų žmonių, nors 2006-2007 metų lygis vis dar nepasiektas. Tuo tarpu džiugesnėmis nuotaikomis pasidžiaugti gali anaiptol ne visi – štai graikų, portugalų ir airių pasitenkinimo gyvenimu  lygmuo smuko. Įdomu tai, kad, priešingai nei tikėtasi,  Islandijos gyventojų rodikliai yra ypač geri- bene 99 proc. gyventojų teigia esą patenkinti savo gyvenimu. Lietuvoje šis skaičius siekia 56 %- rodos nėra daug, tačiau vis dėl to- padaugėjo.  „Nelaimingiausi“ 2010-ųjų metų pabaigoje buvo šiltų kraštų gyventojai: bulgarai, portugalai, rumunai, graikai ir vengrai. Pastabėlė besiskundžiantiems Lietuvos klimatu-  geras oras negarantuoja geros nuotaikos… Ne taip jau seniai ir lietuviai priklausė „nelaimingiausiųjų penketukui“, tačiau šiandien į šią nelaimingą kategoriją nebepatenkame.  Labiausiai patenkinti- Danijos, Liuksemburgo, Švedijos, Nyderlandų ir Suomijos piliečiai- šis penketukas nepakito ir nekinta jau kuris laikas.

Kadangi finansinė krizė dar nesibaigė, o nuotaikos vis tiek gerėja, galima daryti išvadą, kad lietuviai arba „priprato“ prie krizės ir susitaikė su ja, arba kad vis dėlto pamažu daugėja žmonių, kuriems pradeda atrodyti, kad „ne piniguose laimė“.  Kai kurie ekonomikos specialistai yra linkę teigti, kad tarp žmogaus turtingumo ir jo pasitenkinimo gyvenimu lygio nėra sąryšio, tačiau Eurobarometro rezultatai šių teorijų patvirtinti vis dėlto negali. Posakis „ne piniguose laimė“ nėra iš piršto laužtas. Kalbant apie BVP ir pasitenkinimą  gyvenimu, šis ryšys apibūdintinas taip: didėjant BVP, pasitenkinimas gyvenimu nebūtinai didėja (yra prieštaraujančių). Ir atvirkščiai- didėjant pasitenkinimui, BVP nedidėja (visiškai logiška).  Kompromisinė versija: ryšys dingsta pasiekus tam tikrą lygį. Suprantama-  kai žmogus pasiekia tam tikrą turtingumo lygį, tada atsiranda kiti dalykai, kurie labiau įtakoja jo laimės jausmą, o pinigai pasidaro „nebesvarbu“. Eurobarometro tyrimas patvirtina pastarąją versiją- žmogaus finansinė padėtis lemia pasitenkinimo gyvenimu lygį, nors žinoma ir nėra vienintelė „laimės“ sąlyga. Mano nuomonė- toks teiginys apibūdina tik tam tikrų kultūrų (tarkim Vakarų) visuomenes, ir ačiū Dievui neapibendrina visos žmonijos – juk yra žmonių, kurie savo vertybes ne piniginiais skaičiais matuoja. Tačiau čia pasakoju apie EURObarometrą, tad apie statistinio europiečio dvasinių vertybių reikšmę šįkart nesiplėsiu.

Įdomu tai, kad kalbant apie šalies ekonominę situaciją  ir darbo rinką, šie du veiksniai yra vertinami itin prastai, tačiau pusė lietuvių teigia, jog jų asmeninė finansinė padėtis yra gera. Paradoksalu, tačiau galima daryti prielaidą, kad arba lietuviai vis dėlto sugebėjo susitvarkyti savo šeimos finansus taip, kad nekiltų problemų, arba kad ekonominės krizės pasekmės neturėjo jokio poveikio daugeliui piliečių. Gerėjančios nuotaikos, teigiami lūkesčiai ir palankūs finansiniai įsivertinimai yra svarbūs rodikliai , ypač kalbant apie vidaus vartojimą, jo skatinimą ir visos ekonomikos atsigavimo prognozes. Taigi, galima šaipytis iš šviesesnio rytojaus pranašų, tačiau taip pat galima daryti išvadas paremtas tyrimais, o ne populistinės žiniasklaidos konstatuojama neišvengiama pasaulio pabaiga.

Eurobarometro tyrimo respondentai taip pat buvo prašomi įvertinti savo vyriausybės politiką, kovojant su ekonomikos krizės padariniais. Lietuviai savo politikų veiksmus įvertino neigiamai- net į masinius protestus išėję graikai savo vyriausybės veiklą vertina geriau nei lietuviai. Peršasi daugybė šį reiškinį aiškinančių teorijų, pvz. “Lietuvos valdžia yra tiesiog bloga”, arba “Lietuvoje nėra kompetentingų, sąžiningų žmonių, kurie eitų į valdžią, todėl tenka rinkti tuos, kurie eina”, ir pan. Aš kol kas pasiliksiu prie savo asmeninio įsitikinimo, kad sovietmečio, ir šiaip demokratijos atžvilgiu nelaimingos praeities visuomenės turi vieną kitą nesusipratimą su autoritetų pripažinimu/atpažinimu/pagarba ir dar keletą veiksnių, nesusijusių su “iš esmės nedora ir niekinga kiekvieno politiko prigimtimi”.  Lenkai šiuo klausimu irgi ne ką laimingesni: nors Lenkija visoje ES vertinama kaip viena geriausiai su krizės padariniais besitvarkančių valstybių, patys Lenkijos piliečiai savo vyriausybės politika nėra patenkinti. Darau atsargią prielaidą, kad iš pažiūros nepopuliarūs politikų sprendimai vis dėlto atneša naudos ir teigiamus visuotinus vertinimus, net jei tos šalies gyventojai patys ir nėra patenkinti. Galbūt taip yra todėl, kad politikai savo sprendimais siekia pakeisti ateitį, kai tuo tarpu eilinis pilietis teigiamų rezultatų ir „gyventi geriau“ nori šiandien pat, o ne rytoj.

Europos Sąjungos ateitis

Lietuviai, kaip ir danai, lenkai, slovakai ir olandai yra optimistiškai nusiteikę dėl Europos Sąjungos ateities. Tuo tarpu graikai, austrai, portugalai bei Jungtinės Karalystės piliečiai į ES ateitį žiūri pesimistiškai- kai kurie dėl šiaip skeptiško būdo, kiti labiau dėl ES griežtumo kovojant su biudžeto krizės padariniais.

Eurobarometro tyrimo metu buvo siekiama sužinoti, kaip ES piliečiai vertina Europos Sąjungos strategijos „Europa 2020“ tikslus. Iš 8-ių pateiktų tikslų, lietuviai kaip realiausiai įgyvendinamą įvertino siekį, iki 2020 m. 20 % padidinti energijos vartojimo efektyvumą Europos Sąjungoje. Šis tikslas anot lietuvių yra toks pasiekiamas, kad netgi per kuklus. Labiausiai ambicingu ir sunkiai įgyvendinamu tikslu lietuviai laiko siekį, kad bent 40 proc. jaunesnės kartos žmonių turėtų universiteto laipsnį arba diplomą. Padidinus mokesčius už mokslą- taip, ambicingas tikslas, bet bent jau Lietuvoje kol kas juk netrūko diplomuotų žmonių. Kompetentingų – gal, bet ką čia apgausime – diplomas nėra kompetencijos priežastis, kaip ir kompetencija nėra diplomo pasekmė.

Kalbant apie ekonomikos skatinimo priemones, dauguma respondentų vieningai pritarė, kad būtina palengvinti sąlygas verslo sukūrimui, gerinti išsilavinimą ir profesinį mokymą bei mažinti valstybių biudžeto deficitą ir skolas (turbūt nepagalvojo, kad dėl to galėtų būti pakelti mokesčiai). Nepopuliariausios priemonės, tiek lietuviams tiek kitiems ES piliečiams atrodo pensinio amžiaus vėlinimas ir darbo valandų skaičiaus didinimas. Taigi, nuostata  „dirbti mažiau- gyventi geriau“ nesikeičia. Kitaip tariant, dirbti ilgiau/daugiau, nėra vertinama kaip būtina sąlyga, norint užsitikrinti teigiamą finansinį stabilumą. Negalima sakyti, kad nelogiška yra prielaida, jog užsitikrinti finansinį stabilumą tereikia tiesiog daugiau pinigų.

Taigi, šis Eurobarometras įrodė: lietuvių nuotaikos gerėja, su pinigais- arba jų stygiumi gyventi išmokome, ateitį matome šviesią, mokslas ir tvarios aplinkos kūrimas mums yra svarbūs tikslai, tradicines vertybes išsaugojome, ir vis dėlto nesame didžiausi Europos Sąjungos bėdžiai- būna ir blogiau.

Įrašo tema:
Bendra