Vaikas ir internetas: brėžiame ribas
Siūlome paskaityti Aleksandros K. nuomonę apie tai, ar turėtume savo vaikus saugoti nuo grėsmių, tykančių internete.
rochai (Flickr) nuotrauka
Europos Komisija jau nuo 1999 metų rengia įvairias kampanijas, skatinančias atkreipti dėmesį į vaikų naudojimąsi internetu ir jame tykančius pavojus. Nepaisant to, tik naudoja interneto filtrus, kurie apsaugo vaikus nuo jiems galinčių pakenkti interneto puslapių. Šis procentas pietinėse ir Rytų Europos šalyse nesiekia nei dešimties.
Pagal minėtos įrangos įsigijimų skaičių Europoje pirmauja Liuksemburgas, Slovėnija, Prancūzija, Danija, Austrija, Didžioji Britanija ir Suomija, kuriose apie naudoja interneto filtrus. Beje, Lietuvoje šis procentas irgi nėra mažas – 15%. Mažiausiai besirūpinančių vaiko saugumu naudojantis internetu turbūt yra Slovakijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, kur interneto filtrus turi įsigiję vos keli procentai apklaustųjų.
Lietuvoje interneto saugumu susirūpinta 2005-aisiais, kai pradėta kampanija. Nežinia, ar dėl jos Lietuvoje tas 15% ėmėsi priemonių, kad apsaugotų savo vaikus. Galbūt tiems, kurie vaikų dar neturi, ši problema neatrodo didelio masto. Galbūt Lietuvoje didelio masto dar ir nėra (kalbant apie vaikų pornografiją ir panašius dalykus), nors nežinia, gal jie tiesiog neišlenda į viešumą? Bet kuriuo atveju, faktas, jog 9-10 metų Europos gyventojų kasdieną lankosi internete, daugiau kaip pusė Europos vaikų yra užsiregistravę kokiame nors socialiniame tinklapyje ir daugiau kaip pusė jų nežino, kaip pakeisti privatumo nustatymus savo profilyje, rodo, kad problemų anksčiau ar vėliau, didesnių ar mažesnių – kils. Šiandien mūsų šalyje jau girdisi istorijos, kaip socialiniame tinklalapyje su vaikinu susipažinusi paauglė nuvyko su juo susitikti ir buvo nužudyta. Ar lauksime, kol tokios tragedijos pasieks ir vaikus?
Europa jau išleido 55 milijonus eurų siekdama internetą padaryti saugesnį vaikams, tačiau tai konkrečių rezultatų kol kas nedavė. Lietuvoje saugaus interneto programa ir , tačiau ar ji efektyvi – taip pat nekalbama.
Tiesa, problematika egzistuoja ne tik kalbant apie informacijos atranką, bet ir kalbant apie techninius dalykus. Pasirodo, interneto filtrai nesuveikia mažiausiai . Vadinasi, net ir dedant pastangas apsaugoti mažamečius, garantijos, jog apsauga patikimai veiks – nėra.
Nesinori skatinti paranojos, kurią kelia suvokimas, kad tai, ką įdedi į internetą, ten lieka amžiams, ar tai, kad socialiniame tinklalapyje su vaiku bendraujantis asmuo ne visada nori gero. Į viską reikėtų žiūrėti su protu – technologijas, keičiančias mūsų gyvenimą, taip pat. Anksčiau vaikus saugodavo, kad žąsis į koją neįžnybtų. Šiandien turėtume pagalvoti ir apie apsaugą nuo kitokių pavojų.
Kaip tik šiandien rašiau susijusia tema:
Ir reikėtų pakartoti praeivio išvada – ne Internetas kaltas dėl vaikams padarytų nusikaltimų, o vaikų neprižiūrintys tėvai. Kai nebuvo Interneto, vaikams ir paaugliams nutikdavo tokie patys dalykai, kaip ir dabar.
Bet 55 mln EUR yra gera priežastis to nesuprasti.
Nemanau, kad tai vien tėvų problema. Pamenu savo vaikystę, kai nebuvo kompiuterio išvis, o vienas smagiausių laiko leidimo būdų buvo knygos. Tai juk skaitant knygą tikrai nekyla tokio pavojaus kaip, pavyzdžiui, internete kalbant su nepažįstamuoju.
Žinoma, faktas, kad tėvai turėtų atkreipti į tai dėmesį, bet anksčiau, man atrodo, sukontroliuoti vaikus tikrai buvo paprasčiau nei šiandien – juk kompiuteriu naudotis neuždrausi, o ir su žvake už nugaros nestovėsi.
Aleksandra, jūs tiesiog romatizuojate praeitį. Dauguma vaikų tikrai nesėdėdavo ir neskaitydavo knygų – žaisdavo lauke, eidavo į miškus statyti fortų ir kartais negrįždavo. Kunigas pasikviesdavo papildomai katekizmą pastudijuoti…
Visais laikais nutikdavo nelaimių, visais laikais būdavo blogų žmonių. Tik anksčiau juos susekti būdavo daug sunkiau.
Vaikus sukontroliuoti paprasčiau buvo, nes jie tiesiog turėjo mažiau galimybių judėti (kiemas? kaimas?) ir mažiau informacijos. Užtverk kokiam vienkiemyje vaiką ir duok naudotis Internetu kiek tik nori – nieko jam neatsitiks (be to, kad pradės reikštis autizmas).
Laisve reikia mokėti naudotis, ir tėvai to turi išmokyti. Kas jau kas, bet statistiniai tėvai labai jau retai dėl savo vaikų elgesio ir nelaimių kaltina save ar pačius vaikus – visada ieško atpirkimo ožio – Interneto, televizijos ar maištingos poezijos…