Šiandien su Jumis dalijamės mūsų skaitytojos Nidos S. mintimis apie galimybę tirtis sveikatą ir gydytis ne tik Lietuvoje, bet ir bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje.

iPocrates

iPocrates (Flickr) nuotrauka

Europos Parlamentas patvirtino direktyvą, įtvirtinančią laisvą paciento judėjimą ES erdvėje bei jo teisę laisvai pasirinkti, kurioje šalyje jis nori gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Patvirtinus šią direktyvą Europos Tarybai ir jai įsigaliojus visose šalyse narėse, galėsime gydytis ir tirtis visose ES valstybėse.

Tiems, kurie apsidraudę privalomuoju sveikatos draudimu, gydymo išlaidas kitoje šalyje kompensuos Lietuva. Tiesa, ji sumokės tiek, kiek gydymo paslauga kainuoja mūsų šalyje, o jei ta pati paslauga kitoje ES valstybėje kainuos daugiau, skirtumą apmokėti turės pats pacientas. Be to, už gydymą ligoniai turės susimokėti patys ir tik grįžę sulauks kompensacijos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gydymasis užsienyje priklausys iš esmės nuo finansinių galimybių – Lietuvoje galiojantys įkainiai yra daug mažesni, nei kitose ES šalyje, ir, netgi juos padidinus, nemažas skirtumas išliks. Bet juk ir Lietuvoje rimtesnės procedūros daromos ne už dyką. Nekalbu apie atvejus, kai susergame gripu (nors ir tuo atveju tenka susimokėti 2Lt už kraujo paėmimą tyrimui), juk pradėję karščiuoti neskrisime pas gydytoją į Londoną. Kalbu apie situacijas, kai egzistuoja rimta sveikatos problema, reikalaujanti tiek išsamaus tyrimo, tiek kruopštaus gydymo. Tada Lietuvoje neišsiversi su kukliu sveikatos draudimu, nes neoficialūs operacijų „įkainiai“ (t.y. kiek įdėti gydytojui į kišenę) patuština piniginę – klausimas, ar stipriai labiau patuštins gydymasis svetur?

Nesu skeptikė lietuvių gydytojų atžvilgiu, bet iš principo jau geriau moku oficialią nustatytą sumą už tam tikrą procedūrą ar tyrimą, nei nelegalius pinigus už tai, kad žmogus tiesiog atliktų savo darbą. Negi Hipokrato priesaikoje yra eilutė „gydysiu tik už tam tikrą sumą“? Net ir geras specialistas priverčia suabejoti savo profesionalumu, kai žinai, jog jam turėsi papildomai mokėti.

Žinoma, gydantis užsienyje prisidės kelionės ir gyvenimo išlaidos, bet ką čia slėpsi – užsienio ligoninės tikrai konkuruoja su mūsiškėmis, kurioje dar aptinkami metaliniai sovietinių laikų medicinos įrankiai priverčia alpti kaip kokiam skiepų bijančiam begemotui. Jau nekalbu apie modernią įrangą, kurios stokojame. Žinoma, tokius dalykus gal ir atpirktų žmogiška šiluma, bet kai iš gydytojo ji sklinda tik padavus vokelį, tai….

Eurobarometro tyrimas rodo, kad 53 proc. (lietuvių – 38 %) pacientų esant poreikiui ketintų pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis kitoje ES valstybėje. Didžioji dalis pacientų tai darytų tuo atveju, kai jų valstybėje reikiama sveikatos priežiūros paslauga neteikiama (91,3 proc.) arba tuomet, kai kitoje valstybėje teikiama geresnės kokybės paslauga (77,5%). Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis 2008 metais dėl būtinosios pagalbos į ES šalių gydymo įstaigas kreipėsi 2730 pacientų iš Lietuvos, o į Lietuvą atvyko 770 pacientų, kuriems medicininės pagalbos prireikė mūsų šalyje.

Taigi skaičiukai mums palankūs kol kas nėra. Gal, įtvirtinus direktyvą, kitų ES valstybių gyventojai susivilios mažesnėmis mūsų sveikatos paslaugų kainomis. Deja, aš pati šituo atžvilgiu patriotė nebūsiu – šykštus moka du kartus, o nesaugant sveikatos to antro karto gali ir nebebūti.

Įrašo tema:
Bendra
Įrašo žymės:
,