Skeptikų ketvirtadienis: Kai kilimas tampa konflikto priežastimi

histoirepostale (Flickr) nuotrauka

Šeimoje dažnai kyla buitinių ginčų: kas rūpinsis skalbiniais, plaus indus, šluostys dulkes ir taip toliau. Nieko nuostabaus – taip jau šeimose būna. O jei Europą laikysime viena didele šeima, turbūt nereikėtų stebėtis tuo, kad ir čia kilo ginčas dėl kilimo. Ne dėl jo siurbimo, tiesa, o dėl to, kas jame pavaizduota.

Taigi Vengrija, šiemet pradėjusi pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai,  jos būstinėje paklojo 202 kvadratinių metrų kilimą. Pastarasis, vaizduojantis šalies istoriją, labiausiai užkliuvo dėl to, kad jame, šalia Vengrijos karalių, artistų ir mokslininkų pavaizduota ir „Didžioji Vengrija“ – 1848 metų žemėlapis, kuriame šalis apima kur kas didesnę teritoriją, nei šiandien. Nors Vengrija išsigynė, jog kilimas – viso labo tik istorijos atspindys, neturintis nieko bendro su šiandienine šalies politika, vienas iš Europos parlamentarų pareiškė, jog kilimas yra „Apgailestavimas dėl ankstesnės egzistencijos“.

Bandau suprasti, kodėl tie 15 kvadratinių metrų kažkam pasirodė „statantys Europoje sienas, kai jas bandoma sugriauti“. Kodėl „Didžiosios Vengrijos“ žemėlapis negali reikšti, jog vengrai, nepaisant teritorijos dydžio, yra stiprūs ir pajėgūs vadovauti Tarybai? Tai lygiai taip pat tikėtina interpretacija, kiek ir teiginys, jog bandoma peržengti Trianono sutartį, kuria iš Vengrijos buvo atimta dalis teritorijos. Tačiau žiniasklaida mirgėjo tik nuo neva sukelto skandalo. Nelabai kas domėjosi, kad Vengrija pastatą papuošė ne tik kilimu – viename iš kambarių yra 800 tomų į įvairias kalbas išverstos vengriškos literatūros, sudėliotos į lentynas taip, kad atrodytų kaip Rubiko kubikas (kadangi šis žaislas buvo sukurtas vengro Erno Rubik). Sukurtas ir krėslas, kuriame galima pasiklausyti vengrų kompozitoriaus Ferenco Listo, jaunų Vengrijos fotografų paroda ir taip toliau.

Žinoma, galbūt kilimas buvo tik pretekstas išreikšti nepasitenkinimą. Mat Vengrijai tai ne pirmas kartas – kritikos ji jau sulaukė, priėmusi pilietybės įstatymą, pagal kurį kaimyninėse šalyse gyvenantiems etniniams vengrams bus palengvintas dvigubos pilietybės suteikimas. Tam ypač priešinosi Slovakija, kurios santykiai su Vengrija – ne patys geriausi. Tačiau kad ir kokia įtampa būtų tarp šalių, šiek tiek juokinga, kai pasiduodama tokioms priekabėms kaip grindų danga, kuri neva tai atskleidžia būsimą šalies politiką.

Lietuva Algirdo laikais siekė Juodąją jūrą. Ir aš visai nesupykčiau, jei toks Lietuvos žemėlapis papuoštų Justus Lipsius pastatą 2013-aisiais, kai Tarybai imsis pirmininkauti mūsų šalis. Tai reikštų tik tiek, kad didžiuojamės savo istorija, bet ne tai, kad sėsime ant žirgų užkariauti Europos. Kaip ir žmogui, taip ir šaliai reikalingas pasitikėjimas savimi, o priminimas, kad kažkada padarėme didelius darbus, turėtų tik įkvėpti, o ne kelti nepasitenkinimą ar nebūtas prielaidas.