Turbūt taip nutiko Prahoje... (paveikslėlis iš Rahul Basu tinklaraščio)

Praha – architektūrinis disneilendas, kur alus dukart pigesnis už vandenį, o bilietas į operą ar baletą kainuoja tris bokalus. Man atrodo, kad Čekija šiek tiek nusibodusi lietuviams ir dabar kur kas labiau vilioja koks Tailandas… Dėl ne per didžiausių lūkesčių Praha mane maloniai nustebino ir negalėjau atsidžiaugt, kad šitoj aplinkoj galėsiu praleist studijų semestrą.

Tiek daug visko puikaus tame mieste…galima sakyti, kad sužinojau, ką reiškia „aktyvus kultūrinis miesto gyvenimas“ ir puiki transporto sistema. Atrodo, kad ir žmonės, kurie čia gyvena turėtų nuolat šypsotis ir būti laimingi, tuo labiau, kad ir ekonomiškai ši šalis nėra atsilikėlė ES.

Ir (o siaube!) šita idilė baigiasi vos susiduri su padavėjais kavinėje, bendrabučio priimamojo darbuotojais ir personalu parduotuvėje. Galit įsivaizduoti stereotipinį tarybinį aptarnavimą? Padauginkit iš 2!

Pirmą mėnesį galvojau, kad man tiesiog nesiseka: atsiduriu netinkamu laiku, netinkamoj vietoj. Deja, argumentai, kad mano pirmasis įspūdis yra teisingas pažiro gausiai. Visų pirma, paslaugų sektoriaus „mandagumas“ vis dažniau tapdavo diskusijų ir juokelių objektu tarptautinėje studentų bendruomenėje. Savotiška tradicija tapo klausimas apie vietinės kavinės padavėjos nuotaiką šiandien…

Šitoj vietoj, ko gero, reiktų pateikti keletą pavyzdžių…

1. Bendrabučio priimamajame dirbantys asmenys bendrauja vienintele kalba – čekų. Bet kokie bandymai sveikintis ar prabilti čekiškai, skirti suminkštinti griežtųjų budėtojų širdis nuėjo per niek. Vos atvykusi užsiregistruoti su visais lagaminais buvau išvadinta idiote (tiek tai supratau), kad neuprantu, ką man reikia daryti su tuo čekiškai prirašytu lapeliu, kurį man padavė (geros valios studentai padėjo išsiaiškinti, kad man reikia susirasti savo aukšto valytoją ir jai duot viską užpildyt)

2. Užrašas ant bendrabučio administracijos durų:“Kalbame čekiškai ir rusiškai. Norintys kalbėtis angliškai turi atsivesti su savimi vertėją“. Patikėkit, bandžiau kalbėtis rusiškai kokius 5 kartus. Po kelių mėnesių supratau, kad „kalbėti rusiškai“ Čekijoje reiškia „tu kalbėk rusiškai, o aš tau atsakysiu čekiškai“

3. Situacija: ateinu užsiregistruoti į kažkokią su sveikatos apsauga susijusią valstybinę įstaigą, strategiškai pasirenku jaunai atrodančią darbuotoją, prieinu prie langelio, kreipiuosi anglų kalba, nieko nesigauna, klausiu ar kas nors iš šių visų 50 darbuotojų salėje kalba angliškai, atsakymas neigiamas, klausiu ar kalba rusiškai kas nors, abejinga veido išraiška and tarnautojos veido perrauga į frustraciją, gūžtelėjimas pečiais ir vėl neigiamas atsakymas, iš veido išraiškos matyti, kad man jau reikėtų išeiti. Kadangi man labai reikėjo to kažkokio dokumento, kurį man čekiškai liepė gauti poliklinika, buvo šalta ir turėjau aukštą temperatūrą ir balsas lūžinėjo, tai ėmiausi vienintėlio žinomo primityvaus komunikacijos metodo – kūno kalbos ir piešinukų. Desperacija skatina kūrybiškumą tikriausiai

4. Padavėjų nepasitenkinimo išraiškų įvairovė stulbina. Kaip ir tai, kad jie visai to neslepia! Tikriausiai vadovaujasi filosofija ”nekaupk pykčio viduje”. Po to, kai dviejų metrų padavėjas tiesiog nubloškia meniu ant stalo ir gauna atsakymą, kad mes norėtume peržiūrėti meniu prieš nusprendžiant, ką gersime, gauname vieną iš tų originalių „minų“. Planavome toje kavinėje pavalgyti, tuo labiau, kad ir maistas ant gretimų staliukų atrodė stulbinančiai, tačiau po to, kai užsakyti gėrimai buvo tėkšti ant stalo taip, kad net šiek tiek išsipylė, persigalvojom. Beje, vienintelė gero aptarnavimo pastanga – įpilti alaus į stiklinę – irgi pasibaigė fiasko. Per 2 sekundes vykdyto proceso rezultatas buvo 95% putų stiklinėje. Nusprendėme, kad arbatpinigių nemokėsime už tokį mimikų ir gestų šou. Padavėjas nusprendžia kitaip, mums atsiskaičius vis dar stovi prie staliuko, paskui pasilenkia prie čekio, duria pirštu ir sako: „tips not included“. Šiaip Čekijoje įdomi arbatpinigių sistema. Kai tau žodžiu pasako sumą, kurią esi skolingas, tu tada įvardini kitą sumą, jau su arbatpinigiais ir grąžą tau atiduoda tokią, kuri lieka jau po arbatpinigių. Pinigų palikimas ant stalų nėra priimtinas.

5. Viename iš Olandijos miestelių sutiktas futbolo mylėtojas: „Gyveni Prahoj? Gražus miestas. Buvome ten su šeima prieš tris metus. Gražus miestas, bet žmonės kokie nemandagūs…“. Paprašiau papasakoti apie tą nemandagumą plačiau ir išgirdau įvairiausių istorijų apie aptarnavimą kavinėse ir viešbutyje.

Ką aš galiu pasakyti…Miela Praha, greitai gali pradėti turėti įvaizdžio problemų!

Žinoma, nėra viskas taip blogai. Svetima kultūra visada pilna paradoksų. Grįžusi į Lietuvą įsitikinau, kad viešąjame transporte jaunimas pas mus laukia iki paskutinio momento, kad užleistų vietą pagyvenusiems arba išvis apsimeta, kad nemato nieko. Prahoje vyksta vietinės varžybos „Kas greičiau pašoks iš savo vietos užleist ją kitam?“. Aš rimtai. Jaunimas aktyviai seka pro tramvajaus langus ar kartais šioje stotelėje nežada įlipti traumuotas, pagyvenęs ar nėščias pilietis. Dažniausiai tokiam piliečiui ne tik padeda įlipti, bet ir pasiūlomos kokios trys sėdėjimo vietos iš kurių galima rinktis.

Tiek kol kas. Gal dar parašysiu apie naminių gyvūnų ir rūkymo ir narkotikų politiką. Sakykit, kas įdomu!

Įrašo tema:
Kultūra, Įdomybės
Įrašo žymės:
, ,