Rusijai parduodami karo laivai Mistral: kas pastatyta ant kortos?

Šiandien Prancūzijos Saint Nazaire laivų statykloje dalyvaujant šalies prezidentui Nicolas Sarkozy ir Rusijos vicepremjerui Igoriui Sečinui Prancūzija ir Rusija pasirašo sutartį dėl “Mistral” tipo karo laivų statybos. Šia kontroversiška tema siūlome specialiai Euroblogui Rennes universiteto politikos mokslo magistrantės Marlène C. parašytą apžvalgą, kur atsispindi prancūzų valdžios ir intelektualų pozicijos.

keata (Flickr) nuotrauka

Kalėdų išvakarėse prancūzų priimtas sprendimas parduoti Rusijai Mistral tipo karo laivus pasaulyje ir ypač Europoje sukėlė audringų reakcijų. Lietuvos Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sakė, kad pirmą kartą „NATO, ES valstybė parduoda puolamojo pobūdžio ginkluotę trečiosioms valstybėms ir valstybei, kurios demokratija nėra tokia, dėl kurios galėtume jaustis ramūs“. Kritikuojamasis sandoris efektingai baigia 2010-uosius, abiejų šalių paskelbtus Prancūzijos–Rusijos metais, todėl panašu, kad jos labiausiai suartėjo gynybos sektoriuje. Todėl Mistral pardavimą galima suvokti kaip šios karinės strategijos elementą. Žvelgiant plačiau, šia pirkimo-pardavimo sutartimi Rusija ir Europa viena kitai parodė palankumo ženklą.

Kad suvoktume, kokio masto galėtų būtų Rusijos ir Prancūzijos sandorio pasekmės, verta prisiminti keletą esminių įvykių. Derybos vyko abiems šalims svarbiu tarpusavio santykių gilinimo metu: proginiais  Prancūzijos–Rusijos metais buvo patogu tęsti 2009 m. pradėtas derybas. Po konkurso, kurį laimėjo prancūzų ir rusų pramonininkų konsorciumas, buvo deramasi dėl kelių Mistral tipo karo laivų, kurių kiekvieno vertė siekia 500 mln. eurų, pirkimo. Maždaug 200 m ilgio Mistral tipo laivas gali gabenti iki 16 sraigtasparnių, 40 sunkiųjų tankų ir 900 karių.

Šis didžiulis karinis užsakymas, be abejo, labai naudingas Europos pramonei ir padės sumažinti nedarbą abiejose šalyse. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy teigė, kad užsakymas „Prancūzijos pramonei reiškia 5 milijonus darbo valandų“. Ekonominio naudingumo argumentas labai svarbus dėl to, kad pasirašius sutartį Mistral gaminsiančios Saint Nazaire (Prancūzija) laivų statyklos galės vėl įsukti savo pajėgumus. Tačiau iš keturių Rusijos užsakytų laivų Prancūzijoje bus statomi tik du. Rusija išsiderėjo, kad du Mistral laivai būtų statomi Sankt Peterburge. Tai reiškia, kad susitarta perduoti technologijas, kurias labai stengtasi apsaugoti per visą derybų eigą. Galiausiai pasiektas naujos kritikos žadąs kompromisas: du laivai čia, du laivai ten. Kai į Rusiją kartu su technologijomis perkeliama dalis darbų, Prancūzijos valdžios entuziazmas dėl Saint Nazaire laivų statytojų užimtumo jau ne toks užkrečiantis: tik pusę mistralių bus galima žymėti Made in France.

Be to, nevalia pamiršti, kad Rusija perka laivus vos išgaravus Rusijos ir Gruzijos karo dūmams. Praėjusią vasarą Rusijos karo laivyno vadas admirolas Vladimiras Vysockis pareiškė, kad jei 2008 m. rugpjūčio kare Rusija būtų turėjusi Mistral laivus, tai karinius tikslus būtų pasiekusi „per 40 minučių, o ne per 26 valandas“. Todėl Prancūzijos ir Rusijos prekyba gresia nauja įtampa Kaukaze, kur sienos dar nėra nusistovėjusios. Todėl suprantamas pasipiktinimas dėl Prancūzijos – NATO narės – poelgio: tikrai nesitikėta, kad ji nieko nepaisydama parduos ginkluotę Rusijai. Kai kurie prancūzai, pavyzdžiui, filosofas A. Gliuksmanas, piktinasi teigdami, kad šis karinis sandėris skatina daryti pikta. Jie mano, kad su tokiais laivais Rusija įgysianti dar didesnį pranašumą, o arti Rusijos esančiose mažose valstybėse Kaukaze ir prie Baltijos krantų būsią didelio nerimo. Tiesa, Prancūzijos valdžia tikina parduodanti tiktai „tuščią kriauklę“ be ginkluotės ir teigia, kad Mistral įsivaizduojamas kaip grėsmingas karo laivas, nors tėra „pilkai nudažytas didžiulis keltas“. Prancūzijos gynybos ministerijos teigimu, Mistral skirtas ne pulti, bet „atsiliepti į naujus poreikius priešiškoje aplinkoje“: jis galėtų dalyvauti Jungtinių Tautų vadovaujamose krizių prevencijos, taikos palaikymo ar humanitarinėse operacijose, nes laive įrengti du atskiri operatyviniai blokai. Todėl, Pranūzijos valdžios atstovų nuomone,  įsigydama šiuos laivus Rusija strateginės regiono pusiausvyros nepažeis.

Prancūzijos poelgis mūsų nejaudintų, jei nežinotume istorinio Rusijos apetito. Gruzijos, Baltijos šalių ir JAV nerimas kyla dėl nesiliaujančio Rusijos žvilgčiojimo į svetimas žemes. Juk tikėtina, kad Prancūzijos ir Rusijos karinis bendradarbiavimas neapsiribos vienu pirkiniu. Ir, kaip primena Andrė Gliuksmanas, „ne karo laivais remiamos reformos“.

Visgi žmogaus teisių gynėjų organizacijų pasmerktam Prancūzijos veiksmams suprasti reikia žinoti daugiau. Mistral pardavimas dviem aspektais reiškia Europos pergalę prieš Aziją. Konkurse dalyvavo ne tik prancūzų, bet ir Pietų Korėjos bendrovės, siūliusios sraigtasparniams gabenti tinkamą LPX klasės laivą. Todėl laimėdami konkursą prancūzai, o plačiąja prasme – europiečiai, įrodė ekonominį pranašumą. Antra, šis sandoris reiškia kitą Europos sėkmę – žingsnį link Rusijos integracijos į Europą. Prancūzijos vyriausybės atstovai akcentavo būtinybę laimėti partnerį Europai, kad kova prieš didžiausias nūdienos grėsmes (branduolinio ginklo kūrimą Irane, piratavimą ir kt.) taptų efektyvesnė. Akivaizdu, kad šiems uždaviniams įgyvendinti Europai reikia Rusijos. Todėl Europa negali Rusijai atsukti nugaros, kai Europos Sąjungos ir Rusijos interesai vis labiau persipina tarpusavyje, pvz., dujų tiekimo klausimu. Argi tokiomis aplinkybėmis Prancūzija tikrai pelno priekaištų?

Akivaizdu, kad diskusijos dėl Mistral paradavimo siejasi su politinėmis perspektyvomis. O jos trejopos: NATO narė Prancūzija parodė santykinę užsienio reikalų politikos veiksmų laisvę, o NATO atstovas spaudas tepareiškė neabejojąs, „kad, sandoriui įvykus, bus laikomasi visų muitinės įsipareigojimų“. Be to, Rusijai politiškai nepaprastai svarbu sumažinti Vakarų nepasitikėjimą ir tai ji daro įsigydama įtakingą draugą (Prancūziją), pajėgų įtikinti vakariečius, kad rusų pozicijos reikėtų paisyti labiau. Trečia, Europai politiškai svarbu artinti Rusiją prie Europai ir tokiu būdu duoti postūmį eurokontinentiniam (ES ir Rusijos) suartėjimui, „kuris būtinai taikai įtvirtinti ir kai kurioms krizėms išspręsti“, kaip Rusijos prezidento D. Medvedevo vizito Prancūzijoje metu 2010 m. kovo mėn. pareiškė N. Sarcozy.