Paminklas matrioškoms, lenkiškos mokyklos ir lietuviška Lietuva

Šiandien norime su Jumis pasidalinti mūsų skaitytojos Agnės mintimis apie etninių mažumų įtaką Lietuvoje.

nomad_soul (Flickr) nuotrauka

Nurimus sausio 13-osios šventinėms kalboms, istorinėms laidoms ir prisiminimams, nori nenori tenka ir pažvelgti, kokią Lietuvą turime šiandien. Ne ekonominiu, stiliaus, pop muzikos ar dar kitu aspektu, bet, mano nuomone, pačiu svarbiausiu – lietuviškumo aspektu. Kiek kiekviename iš mūsų yra lietuviškumo ir ar mes jį giname? Ar bent jau gintume?

Ne, čia klausimas ne ar stotumei prieš tankus vardan tėvynės. Klausimas daug paprastesnis – ar darai ką nors, kad tavo Lietuva būtų lietuviška. Galbūt nereikėtų leistis į tokias smulkmenas, kaip SMS žinučių rašymas lietuviškomis raidėmis, tačiau pavojus lietuviškumui pačioje mūsų šalyje egzistuoja. Jei tuo netikite – paviešėkite mūsų sostinėje keletą dienų. Neabejoju, jog belaukiant stotelėje rusiški klausimai, ar autobusas jau pravažiavo, sukels keistą jausmą (tai kokioje šalyje aš iš tiesų esu?). Na, o jei tai irgi atrodo smulkmena, tai jau tikrai reikėtų nuvykti į Šalčininkus, kuriuose yra akivaizdžiai diskriminuojamos lietuviškos mokyklos, nes savivaldybės tarybą sudaranti absoliuti dauguma lenkų įvairiais būdais daro spaudimą šeimoms, norinčioms, kad jų vaikai mokytųsi gimtąja –  lietuvių – kalba.

Prieš dešimtmetį rengto Lietuvos surašymo duomenimis, didžiausia mūsų šalies tautinė mažuma ir yra lenkai, sudarantys 7 proc. visų gyventojų. Antroje vietoje – 6 proc. sudarantys rusai. Ne tiek jau ir daug, tačiau įrodyta, kad etninių mažumų dydis nebūtinai tiesiogiai atspindi šių grupių sukeliamų ar patiriamų problemų svarbą.

Nekalbu apie kitataučių integraciją į mūsų šalį – ji yra neginčijama ir būtina. Visai nepatrauklus atrodo Vokietijos pavyzdys su turkais, kurie yra didžiausia etninė šalies mažuma ir kartu didelė problema pačiai Vokietijai. Nors turkai ir sustiprino Vokietiją, padidino jos miestų gyventojų skaičių ir netgi papildė keliais milijonieriais, šiandien ši šalis sprendžia galvosūkį dėl emigrantų pensininkų, kurie prastai integruojami į Vokietijos visuomenę. O kur dar bėdos dėl skurdo, žiaurumo ir menko išsilavinimo.

Taigi imigracijos negalima palikti savieigai, tačiau kai pradedama kenkti mums patiems ir siūloma statyti paminklą matrioškoms, kyla minčių tapti nacionaliste ir piketuoti už Lietuvą lietuviams. Tegu stato turkai prekybos centrus – ir aš jiems už tai sąžiningai sumokėsiu, bet niekad neleisiu, kad Katedrą paverstų mečete.

Atsiprašau Lietuvos tautinių mažumų, jei kažkam šis straipsnis pasirodė įžeidžiantis, bet aš tik noriu gyventi savo Lietuvoje, o šiandien ji – jau tikrai ne matrioškų ar lenkų bajorų šalis. Ir faktas, kad kažkur Lietuvos kampelyje lietuviai turi kovoti už teisę mokytis lietuviškai, mane žeidžia taip pat, kaip žydą – holokausto neigimas.