ESBO iššūkis Lietuvai: ar įveiksime?

Ikalamujic (Flickr) nuotrauka

Sausio 13-ąją minėjome ne tik prisimindami įvykius prie televizijos bokšto. Tuo pat metu Vienoje Lietuva oficialiai perėmė pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). 1975 metais Helsinkyje įkurtai Bendrijai pirmą kartą pirmininkaus Baltijos šalis, šias pareigas perėmusi iš Kazachstano.

Nedrįsčiau ginčytis, kad jau pats pirmininkavimas yra sėkmė šaliai, kaip ją ir vertina Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, bet ir didžiulė atsakomybė – taip pat, galbūt didžiausia per visus atgautos nepriklausomybės metus. Pasirinktos ne lengviausios kryptys – įšaldytų konfliktų sprendimas, ekonominiai santykiai ir energetinis saugumas bei parama demokratijai. Vienas iš sunkiausių dalykų, kaip teigia ir pats Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, yra nerašyta taisyklė, jog pirmininkaujanti šalis negali užimti jokios pozicijos, ypač konfliktuose – viskas, ką ji gali ir turi daryti, yra rasti bendrą sprendimą. Tai – nelengva užduotis, turint omeny, kad tarp 56 šalių, priklausančių ESBO, yra ir tokių, kurioms demokratija nėra prioritetas.

Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – tai Baltarusija, kuri Naujųjų išvakarėse uždarė ESBO biurą Minske, motyvuodama, jog ESBO misija šalyje jau įvykdyta. Šis žingsnis – atsakas į kritiką dėl gruodį įvykusių prezidento rinkimų, kurių  rezultatai verčia abejoti laisvo apsisprendimo teise Aleksandro Lukašenkos vadovaujamoje valstybėje. Tokioje situacijoje Lietuva visgi išreiškė savo poziciją: jau Austrijoje A. Ažubalis informavo, jog derybos dėl ESBO biuro Baltarusijoje vyksta „įvairiais“ lygmenimis. Be to, ministras teigė, jog Baltarusijai nepaleidus po rinkimų suimtų žmonių, gali būti imtasi tam tikrų veiksmų. „Jei Baltarusijoje situacija nesikeis, Lietuvos pozicija, žinoma, bus tokia, kad tam tikros sankcijos yra neišvengiamos“,- teigė jis. Gal tai ir ne pati švelniausia pozicija, kurios gali laikytis pirmininkaujanti šalis, kita vertus – kaip išspręsi konfliktus, nesiimdamas jokių veiksmų?

Beje, Lietuva norėtų per savo pirmininkavimą atkreipti dėmesį į dar vieną aktualiją – žurnalistų saugumą ir spaudos laisvę. Mūsų šalis skatins organizacijos šalių narių vyriausybes imtis aktyvesnių priemonių žurnalistų saugumui užtikrinti, dėti daugiau pastangų prievartos prieš žurnalistus atvejams tirti ir akcentuos žiniasklaidos savireguliacijos svarbą. Per nebiudžetinius ESBO įnašus Lietuva jau yra finansavusi ne tik žiniasklaidos laisvės, bet ir  įvairius nusiginklavimo, demokratijos plėtros projektus Ukrainoje, Baltarusijoje, Centrinėje Azijoje, Pietų Kaukaze.

Norisi tikėti, kad bent dalį išsikeltų tikslų pavyks pasiekti ir pirmininkavimas netaps tokiu fiasko, kokiu tapo, pavyzdžiui, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“: pažadų kalnas, o realiai padaryta – mažai. Gal pagaliau ateina laikas, kai išsikeliame realius tikslus? Žinoma, laikas parodys. Tik tikiuosi, kad po metų nereikės, kaip kokioje Eurovizijoje, verkti dėl “paskutinės vietos”…