Skepktikų ketvirtadienis: „Paskaipinti“, „palaikinti“, „paguglinti“ – ar mokam gyventi be interneto?

Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje – šiek tiek filosofiniai Inetos pasvarstymai apie tai, ką mums duoda (ar iš mūsų atima) internetas.

eDamak (Flickr) nuotrauka

Milžiniškas darbo palengvinimas, galimybė paskambinti draugui į Australiją, viltis susirasti vyrą/žmoną/draugą/priešą, savirealizacija, apsipirkimas neiškeliant kojos iš namų. Tai – tik pirmosios mintys, kilusios siekiant apibrėžti, ką duoda (atima?) internetas. Diskusija, gerai jis ar blogai – begalinė ir turbūt beprasmė. Tik šiek tiek baisu ir nejauku pasidaro, kuomet dingus internetui tu nebegali padaryti darbo ar susisiekti su mama. Tarsi jokio veiksmo nebegali daryti pats – viskam tau reikia tarpininko, arba net dviejų – kompiuterio ir interneto. Net ir norint pabendrauti.

Prieš porą metų darytas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje internetu naudojasi daugiau nei pusė visų šalies gyventojų. Panaši statistika ir Europoje – šių metų duomenimis internetu naudojasi daugiau nei pusė Europos gyventojų (58,4%).

Pasak pernai metų tyrimo, populiariausios interneto funkcijos Lietuvoje yra naudojimasis el. paštu (76 proc.) ir lietuviškų laikraščių bei žurnalų on-line skaitymas (47 proc.). Nelietuviškų laikraščių, žurnalų on-line skaitymas sudarė beveik 25 proc., naudojimasis internetine bankininkyste – apie 50 proc. Remiantis šiais skaičiais, lietuviai daugiausia bendrauja, moka mokesčius ir domisi aktualijomis. Beje, kalbant apie bendravimą – manau, verta paminėti, jog 75% Lietuvos interneto vartotojų yra užsiregistravę bent viename socialiniame tinkle, o populiariausias socialinis tinklas – One.lt  (ką jau čia Facebook‘as, tai kas, kad apie jį filmus kuria).

Nesiimsiu daryti išvadų, kur gali nuvesti (nes gal niekur nenuves) pusnuogių paauglių nuotraukos. Gal tai tiesiog jau daugiau nei penkmetį besitęsianti mada. Kita vertus, jei One.lt gali be didelio vargo parodyti kūną, tai Facebooke leidi dar ir įlysti į tavo santykius, laisvalaikį, tavo „fermą“ ar „mafiją“, o „Google“ turbūt rastų informacijos apie kiekvieną iš mūsų. Ir ne tik mūsų vardo ir pavardės paminėjimų – juk „Google Gmail“ automatiškai nuskaito asmeninius laiškus, ieškodami raktinių žodžių, pagal kuriuos galima sukurti individualiai pritaikytus reklaminius skelbimus. Tokiu reklamavimu, kuris kesinasi į vartotojo duomenų saugumą, jau susirūpino Europos Parlamentas, pradėjęs ir oficialų tyrimą dėl Google naudojimosi lyderio pozicija.

Būtų išties įdomu sužinoti, kada praeis noras būti bet kokia kaina pastebėtam, įvertintam ir „palaikintam“. Tarsi tai keltų žmogaus vertę. Tarsi informaciją, kur tu eisi penktadienio vakarą, turi žinoti visas pasaulis. Tarsi asmeniškumas nebeturėtų jokios prasmės ir juo labiau niekas netraktuotų jo kaip vertybės. Taip aš mąstau kas rytą tikrindamasi savo Facebook‘o profilį, Google‘indama informaciją, reikalingą darbui ir parašydama per Skype draugei, gyvenančiai Paryžiuje ar kitame kabinete sėdinčiam kolegai. Koks skirtumas, galų gale. Aš nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be tam tikrų interneto puslapių, ką jau kalbėti apie patį kompiuterį. Ir man tai nepatinka, bet šiandien gyventi kitaip aš lyg ir nebemoku. Aš jau esu informacinės visuomenės, apraizgytos visokiausių rūšių laidais, dalis. Ir ji atima mane iš manęs pačios.