Dingęs Gugenheimas ir neatrasti muziejai

Dalijamės Ritos K. mintimis apie tai, kiek mums rūpi muziejai.

fruitymmm2 (Flickr) nuotrauka

Ar mėgstate keliauti? Į kokias šalis? Labiau mėgstate intensyviai poilsiauti, ar drybsoti paplūdimyje? Ką visad aplankote svetimoje šalyje – restoranus, klubus, parduotuves, parkus ar… muziejus?

Kai buvau jaunesnė, žodis muziejus man siedavosi su žvejų bučiais, austomis staltiesėmis, senomis knygomis ir gėlėmis margintomis kraičio medinėmis skryniomis. Dar ir šiandien geriausių Europos muziejų sąraše išvydus Luvrą ar Florencijos Uffizi galeriją, liežuvis neapsiverčia tokių prabangių vietų vadinti muziejais.

Taip yra turbūt todėl, kad nuo pat vaikystės, važinėdama po visą Lietuvą aš mačiau kitokius muziejus – medinius, gerokai apgriuvusius, žiemą – siaubingai šaltus ir… tuščius. Tarsi tas juose saugomas paveldas būtų įdomus tik trims muziejuje šąlantiems darbuotojams. Nesvarbu, ar tai būtų muziejus miestelyje, ar sostinėje, visi jie daugiau mažiau apleisti. Net jei kai kurių iš jų sienos ir perdažytos naujai, palyginus juos su Europos ar pasaulio muziejais, mūsiškiai atrodo tiesiog liūdnai.

Ir štai tokioje situacijoje sostinės centre iškilo Valdovų rūmai, o žiniasklaida netilo apie architekto lietuviškajam Gugenheimui rinkimus. Kai visoje šalyje yra tiek iš tiesų įdomių muziejų, kurie palikti likimo valiai ar kažkieno asmeninei iniciatyvai, taip ir neaišku, kam reikėjo užsiplėšti statyti kažkokį nerealų (tiek tiesiogine – dėl jo formos, tiek perkeltine – dėl jo kainos) muziejų? Galima tik pasidžiaugti, kad Gugenheimo koncepcija visgi buvo atmesta ir valstybė sutaupė 300 mln. savo biudžete. Užtat kitas projektas – Valdovų rūmai – visgi iškilo.

Jokiu būdu nesakau, kad šie statiniai yra nevertingi. Ne, jų kultūrinės vertės ir norėdamas nenuneigsi. Jie tiesiog dar nereikalingi Lietuvai, jai neįkandami, juo labiau, kad ir taip turime kuo rūpintis ir ką išsaugoti. Gaila, kad Europos muziejų statistikos grupės sudarytoje muziejų statistikoje Lietuvos išvis nėra. Ir jokie rūmai miesto centre ar super šiuolaikiškas multikultūrinis centras nepagerins bendros statistikos daugiau kaip šimte visos šalies muziejų. Keista, kad dėmesys sutelkiamas ne į tobulinimą to, ką jau turime, o į bandymą išrasti dviratį.

Mūsų šalies statistika rodo, jog muziejai yra viena dažniausiai lankomų kultūros įstaigų: pernai juose apsilankė beveik trys milijonai lankytojų. Vadinasi, jų poreikis yra, o nutrupėjusios sienos – neatbaido. Gal tuo ir remiamasi formuojant šalies muziejų politiką: kol ir taip eina, nėra čia ko sukti galvos?

O pasukti reikėtų. Ir ne bandant sukurti lietuvišką Luvrą, o siekiant atgręžti, sudominti ir informuoti jau tuo, kas sukurta. Tie trys milijonai nėra daug, nors panašus skaičius apsilanko ir Kroatijos, Estijos, Latvijos ar Slovėnijos muziejuose. Klausimas tik, ar iš tiesų norime tik tokio savo istorijos paminėjimo – menančio istoriją ne tik savo eksponatais, bet ir klibančiomis durimis.