Skeptikų ketvirtadienis: O gal einam streikuoti?
Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje – Rasos B. mintys apie streikų praktiką.
Driverhead (Flickr) nuotrauka
Man 23-eji. Ir aš niekada nesu streikavusi. Na, taip, paauglystėje kartą buvau apsipykusi su tėvais ir išėjusi savaitei pagyventi pas močiutę. Bet niekada nesu ėjusi ginti pensininkų ar bent jau troleibusų vairuotojų teisių. Ir savo teisių aš niekad negyniau.
Visai kitaip nei streikų mėgėjai prancūzai. Tiesa, nežinau, ar Prancūzijos pavyzdys, kuomet streikai šaliai atsieina tūkstančius milijonų nuostolių, yra sektinas. Juo labiau Graikijos patirtis, kuomet streikai pereina į riaušes. Bet ir nežinau, ar posakis „Protinga tyla geriau nei kvaili žodžiai“ yra tinkamas tuomet, kai esi kažkuo nepatenkintas, o tyli. Ir ta tyla suprantama ne kaip tylus pasipriešinimas, o kaip tylus sutikimas ir tolerancija tam, kas vyksta.
Todėl žinia, kad , man sukėlė susižavėjimą. Ne dėl streiko pačio savaime. Dėl parodyto dėmesio, kad jiems ne vis vien (o juk studentą ir pensininką iš pirmo žvilgsnio sieja tik vienodo dydžio nuolaidos viešojo tranpsorto bilietėliams…). Ir drąsos, kurios mes neturim. Ne pavienių atvejų žmonių, kurie kažko pasiekia, o drąsos veikti kartu ir pasitikėti kitu.
Mes nesam pasyvūs – pažiūrėkite, kiek komentarų susilaukia bent kiek kontraversiškas straipsnis. Ar kaip intensyviai mes emigruojam, piktinamės pieno kainomis, spūstimis troleibusuose, gėjais (tiesa, prieš juos protestuoti kažkodėl žmonės ėjo, tarsi tai pagerintų jų gyvenimo kokybę), Kubiliumi (nes tai jis toks galingas ir yra vienintelis dėl visko kaltas), šokančiais / BMW aštuoniolikmetėms perkančiais / skrendančiais į Tailandą politikais. Bet nedarome nieko, kas realiai padėtų mums šioje valstybėje jaustis geriau.
Prancūzijos pavyzdys vėlgi geriausia iliustracija – amžius, kai Prancūzijoje galima išeiti į pensiją, nesikeitė nuo 1981-ųjų. Ne dėl to, kad nebuvo bandyta jo pakeisti, o dėl to, kad bandymai padidinti pensinį amžių žlugdavo po masinių ir ilgalaikių streikų. Tai kas, kad dabar, nepaisant streikų, jis yra keičiamas. Bet kone trisdešimt metų žmonės išsikovodavo teisę gyventi taip, kaip nori.
Žinoma, streikas toli gražu nereiškia, jog išėjus į gatves ims kažkas ir pasikeis. Nors, jei Vilniuje, kaip kokiam Marselyje, streikuotų šiukšlių vežėjai, sostinės kvapas (smarvė?) turbūt pasikeistų… Bet norėtųsi, jog suvokimas, kad žmonių nuomonė yra svarbi, ateitų pirmiausia ne valdžiai, o patiems žmonėms. O tada gal ateis ir noras tą nuomonę viešai drauge išsakyti. Būtent išsakyti, o ne daužyti Seimo langus ar svaidytis ašarinėmis dujomis.
Na, ka, 100 proc. pritariu.
gal dar ne per velu.
EIME STREIKUOTI! Tikrai prisijungsiu prie pirmo pasitakiusio streiko. Nors niekad neteko to daryti, bet jau tikrai laikas padeti apatija i pavesi
“Tiesa, nežinau, ar Prancūzijos pavyzdys, kuomet streikai šaliai atsieina tūkstančius milijonų nuostolių, yra sektinas.”
Jis yra sektinas. Kodėl? Todėl, kad valdžia pamačius kokius nuostolius sudaro streikas prieš jų kvailą taupymo sistemą supranta, kad kitą sykį reiks mąstyti atsargiau ir, kad jie iš to nepagerins ekonomikos ( gauti pinigai kažka taupant – streiko išlaidos = minusas sąskaitoje). O ir valdžia atsargiau daro, nes žino kuo gali baigtis. Aš tai visom penkiom už streiką, ir rimtą streiką, kad ir visuotini per visą Lietuvą, kad ir už tokį kuris baigtusi riaušemis, muštynėmis ir turto niokojimų. Ir taip po kiekvieno kvailesnio įstatymo kiekvieną kartą, po kokių trijų kartų ir keliasdešimt milijonų nuostolių valdžia mastytu visai kitaip, nes žinotu, kad kvailas įstatymas == keli milijonai nuostolio.