Skeptikų ketvirtadienis: Kodėl mums nepatinka dirbti už dyką?
Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje dalijamės mūsų svečio – Jovitos R. – mintimis apie savanorystę.
Jhuskin (Flickr) nuotrauka
Frazė, kad geriausi dalykai yra nemokami, negalioja kalbant apie darbą. Bent jau Lietuvoje. Užsiimti nemokama savanoriška veikla ryžtasi tik kas dešimtas lietuvis, tuo metu visoje Europoje vidutiniškai savanoriauja kas antras ar trečias. O ir lietuviškas savanorystės modelis kiek kitoks nei europietiškas: daugiausia susidomėjimo sulaukia ne visuomenei, o pačiam savanoriui naudinga veikla: pagalba renginiuose už galimybę juose sudalyvauti.
, kad mes kitokie, nei likusios Europos tautos. Didžiojoje Britanijoje vienokia ar kitokia savanoriška veikla užsiima 38% visų šalies gyventojų, sukurdami iki 8% bendrojo vidaus produkto. Vidutinis belgas skiria savanorystei 5 valandas per savaitę. O Vokietijoje savanoriauja iki 23 milijonai gyventojų. Mes šalia tokios statistikos atrodome gana kukliai. Lietuvoje savanoriška veikla užsiima tik 11% šalies gyventojų, didelė dalis apskritai nežino, kas yra savanorystė.
Ar tai reiškia, kad esame materialistų tauta, kuri nepajudins nė piršto, jei už tai nebus pažadėtos kelios kupiūros? Nemanau. Galbūt mes tiesiog dar nespėjome suvokti savanorystės kaip pilietinės pareigos. Likusioji Europos dalis tam turėjo daugiau laiko: visgi mūsų šaliai dar tik dvidešimt.
Europos Komisija paskelbė 2011-uosius Europos savanorių metais. Tačiau likus mažiau nei dviems mėnesiams iki Naujųjų, Lietuvoje vis dar nėra jokio teisinio savanorystės reglamentavimo. Tai reiškia, kad savanorio sąvoka nėra konkrečiai apibrėžta ir ją galima išnaudoti ne tik visuomenei naudingais tikslais.
Štai pavyzdžiui, kasmet vykstantys muzikos ir kino festivaliai sulaukia šūsnies norinčių juose savanoriauti anketų. Tačiau ar galima savanoryste vadinti veiklą komerciniuose renginiuose? Remiantis Europos savanorių centro apibrėžimu, – ne. Pagalba komerciniuose renginiuose – tai tik darbas už bilietą. kaip visuomenei naudinga veikla, už kurią savanoris nesitiki jokio atlygio sau.
Tačiau tai daliai žmonių, kuri kol kas nežino, ką veikia savanoriai, nemokamo bilieto į renginį vilionės formuoja požiūrį į savanorystę. Jei muzikos festivalis gali pasiūlyti galimybę nemokamai pamatyti keletą koncertų, kokių nors saldainių tikimasi ir iš kitų savanoriškų veiklų. Nukenčia to pasiūlyti negalinčios organizacijos.
Teisinis savanorystės reglamentavimas galėtų šią situaciją pakeisti. Konkrečiai apibrėžus, kokią veiklą galima vadinti savanoriška, o kokios ne, sumažėtų galimybė dangstantis savanorio sąvoka ieškoti nemokamos darbo jėgos ir iš to pasipelnyti. Juk norinčių gausu. Štai mano pažįstamas savanoris, priklausantis bent trims skirtingoms savanorių organizacijoms, pasakoja kartais sulaukiantis skambučių iš serijos: „Gal galėtum sugrėbti lapus mano kieme?“. Sužinoję, kad vaikinas savo laisvą laiką atiduoda neatlygintinam darbui, kai kurie nori tuo pasinaudoti ir patys.
Lietuvoje yra šimtai nevyriausybinių organizacijų. Vien savanorius vienijančių – apie dešimt. Kiekvienoje iš jų galima išbandyti save ir kaupti tokią patirtį, kurios darbovietėse gauti ne visada pavyksta. Ar bereikia kitokių saldainių?
Kažkaip neskaitant šiaip pavienių gerų darbų, nelabai suprantu, kam savanorystė yra reikalinga apskritai? Niekas neateina į galvą, būtų įdomu išgirsti paaiškinimą!
Skaitom tekstą: “Didžiojoje Britanijoje vienokia ar kitokia savanoriška veikla užsiima 38% visų šalies gyventojų, sukurdami iki 8% bendrojo vidaus produkto”.
Lietuvoje ryškiausias savanorystės pavyzdys – akcija “Darom”. Apie jos naudą aiškinti turbūt nereikia
Neatlygintiną kraujo donorystę irgi būtų galima priskirti savanoriavimui (ypač jei tai daroma reguliariai), apie naudą aiškinti turbūt irgi nereikia.
Savanoriavimas vaikų namuose. Tikslios statistikos pasiūlyti deja negaliu, bet dauguma vaikų iš ten beveik iš karto keliauja tiesiai į kalėjimą. Reguliarus bendravimas su vyresniais žmonėm, ne vaikų namų darbuotojais, o daugiau draugais padeda vaikams vystytis psichologiškai ir emociškai.
Gyvūnų globos organizacijos. Mažinamas beglobių gyvūnų skaičius, šviečiama visuomenė apie gyvūnų teises ir priežiūrą, patiriamas džiaugsmas prisidėjus prie gyvūnų gelbėjimo.
Iš esmės į savanorišką veiklą galima žiūrėti kaip į būrelį, už kurį nereikia mokėti, tačiau kuris suteikia džiaugsmo ir naudos visuomenei.
Be to, savanoriai atlieka tuos darbus, kurių šiaip neatliktų niekas. Pavyzdžiui, nebūtų kam pabendrauti su sunkiomis sąlygomis augančiais vaikais ar aplankyti niekieno nelankomų senelių globos namuose, galbūt ir Vilnelės niekas neišvalytų. Viskas tam, kad visi gyventume geresnėje visuomenėje
Kalbant apie savanorystės naudą, reiktų žvelgti ir į mažiau apčiuopiamus, bet tiek pat vertingus dalykus:
- savirealizacija
- pažintys ir bendravimas su įdomiais žmonėmis
- patirtis darbui (pvz dirbant NVO)
Taip, Lietuvoje savanorystės apibrėžimas labai siauras. Savanorystė tai ir neatlygintinas dalyvavimas vasaros vaikų stovykloje, ir gitaros pamokos, ir nemokamos konsultacijos tavo idėjas ginančios NVO darbuotojams (taip, prie NVO gali prisidėti ne tik moksleiviai/studentai). JAV savanorystė vykdoma net politikoje: savanoriai po specialių mokymų eina pas žmones ir kalbina juos balsuoti už jiems patinkantį kandidatą. Ir tai tikrai daug stipriau, nei milijoninės reklaminės kampanijos TV
Teisinis sąvokos apibrėžimas, žinoma, svarbu, bet dar svarbiau – šviesti žmones, kaip gi ta savanorystė atrodo išties. Pagal kitą mano matytą tyrimą (jei labai reiktų – bandyčiau rasti), Lietuvoje kada nors savanoriavę yra netoli 40 proc. Dar tiek norėtų savanoriauti. Iš tų norinčių nemaža dalis to nedaro todėl, kad nežino kur kreiptis arba mano, kad jau bus nenaudingi…o čia jau tik info sklaidos problema!