Skeptikų ketvirtadienis: Gyvybė mėgintuvėlyje – išsigelbėjimas su daug klaustukų
Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje – Kotrynos S. mintys apie dirbtinį apvaisinimą.
Peasap (Flickr) nuotrauka
Tie, kurie nori, bet negali turėti vaikų, turbūt niekad nesutiks su krikščioniškuoju teiginiu, jog dirbtinis apvaisinimas nėra moralus. Tačiau net ir nustūmus į šoną krikščioniškąją moralę (kiek ji atitinka prigimtinį žmogaus troškimą pratęsti giminę, palieku kiekvieno Jūsų pamąstymui), faktas, jog dirbtinis apvaisinimas gali tapti žudymu, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, griauna nusistovėjusį įsitikinimą.
Portale Bernardinai.lt talpinamą vertėtų paskaityti kiekvienam. Pamąstymai ir pastebėjimai apie Seime šiuo metu teikiamus Dirbtinio apvaisinimo įstatymo bei Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektus turėtų būti aktualūs visiems be išimčių, nes neegzistuoja nei socialinė, nei lytinė, nei jokia kita grupė, kuriai nebūtų svarbi gyvybė.
Gyvybei neužsimezgus natūraliu būdu, egzistuoja du dirbtinio apvaisinimo būdai – apvaisinimas mėgintuvėlyje ir šiek tiek paprastesnis nevaisingumo gydymo metodas, kai į moters lyties organus sušvirkščiama specialiai apdorota spermijų suspensija ir apvaisinimas įvyksta natūraliai moters kūne.
Apvaisinimo mėgintuvėlyje metu subrendusi kiaušialąstė yra išimama iš kiaušidės, patalpinama į indą su specialiu skysčiu, ten apvaisinama vyro spermijais ir paskui yra įvedama į gimdą, kur užsimezga vaisius. Dėl žemo šio metodo veiksmingumo siekiant padidinti apvaisinimo tikimybę apvaisinimui imamos kelios (5-10) kiaušialąstės, kurios visos apvaisinamos vienu metu, o susidarę embrionai užšaldomi. Į moters gimdą embrionų implantacijos vykdomos tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas, arba iki kol baigiasi pagaminti gemalai.
Jei nėštumas pavyksta iš pirmo karto – likę embrionai sunaikinami, nebent moteris sutinka sumokėti už jų saugojimą užšaldytoje būsenoje, arba duoda leidimą embrionus panaudoti moksliniams tyrimams. Kadangi tai reiškia naujos gyvybės sunaikinimą, kai kuriose valstybėse (Šveicarijoje, Vokietijoje, Italijoje) tai nėra leidžiama, bet mūsų šalyje rengiamame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte siūloma sukurti neribotą kiekį embrionų ir juos šaldyti, o pasibaigus jų „galiojimo laikui“ – juos tiesiog sunaikinti. Tiesa, Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte nėra numatyta sukurti embrionų daugiau, negu galima perkelti į moters gimdą.
Dilema dėl leistino embrionų skaičiaus – tik pirmoji eilėje klausimų, susijusių su dirbtiniu apvaisinimu. Kaip turėtų būti vertinamas embrionas – kaip eilinė ląstelė ar kaip užsimezgusi gyvybė? Ar leisti lytinių ląstelių donorystę (t. y., kad moteris būtų dirbtinai apvaisinama donoro)? Ar leisti surogatines motinas? Kaip išsaugoti moters fizinę ir psichologinę sveikatą dirbtinio apvaisinimo metu? Ar visas šias procedūras turėtų kompensuoti valstybė?
Kad ir kokį sprendimą priimtų Lietuva, jis reikalingas, nors, atrodytų, tiek problemų kyla vos pradėjus svarstyti apie dirbtinį apvaisinimą. Galbūt surašius visus pro ir contra minusų būtų daug, o pliusų – tik vienas: žmogus. Tačiau tas „pliusas“ parašė šį tekstą, o dar keletas „pliusų“ jį perskaitys. Žinau, kokį sprendimą tokioje situacijoje priimčiau aš. Ką rinktumėtės Jūs?
Jeigu būti labai techniškai tiksliai, tai ilgą laiką buvo diskutuojama, kiek sukurti embrionų. Ir medikai visai neprieštaravo tam, kad būtų sukuriami trys, kurie talpinami į gimdą ir dažnai iš to gimsta dvynukai, vienam embrionui natūraliai neprisitvirtinus ir žūvus. Tačiau čia, matyt, įsikišo pacientų organizacija, kuri pageidavo leisti kurti daugiau. Juk jei procedūra su tais trim embrionais nepavyks, viską teks kartoti iš naujo. Ir mokėti iš naujo. Todėl įstatyme ilgą laiką buvo norima, kad atsirastų kompensavimas procedūrų. Jei išspręstų antrą klausimą, nereikėtų diskutuoti dėl pirmojo. Elementaru. Ir Bažnyčiai ramu, ir medikams nėra vargo dėl embrionų naikinimo, ir pacientams gerai, nes valstybė kažkiek prisidėtų prie žmonių noro gimdyti lietuvius. Manau, pagrindinė bėda yra valstybinis požiūris į nevaisingumą
“bioetikos specialistu kunigu Andriumi Narbekovu” – koks jis specialistas, jei akivaizdžiai atstovauja vieną pusę, kuri vadovaujasi išgalvotomis istorijomis ir iškreiptu pasaulio suvokimu ir siekia savo pasaulėžiūrą prievarta diegti kitiems.
Nematau jokio skirtumo tarp apvaisintos kiaušialąstės ir nago ar odos atplaišos – nemanau, kad profesionalams kyla bent menkiausių problemų išmesti atliekas, ar tai būtų nebefunkcionuojantis inkstas, apendiksas ar nebereikalingas kelių šimtų ląstelių gumulėlis.