Šiek tiek futurizmo: kodėl žinių visuomenės dar teks palaukti?
Mai Anne (Flickr) nuotrauka
Tikslai kilnūs, bet skaičiai negailestingi. Kaip nuoširdžiai Lietuva besistengtų tapti pažangia žinių ekonomikos valstybe, statistika identifikuoja trūkumus: tai per mažai pensininkų moka naudotis internetu, tai per kuklūs mūsų mokymosi visą gyvenimą siekiai. Visgi jei kada nors gyvensime tikroje žinių visuomenėje, tikiu, kad už tai dėkoti teks Z kartai. O kol kas teks palaukti, kol šie vaikai užaugs.
Z karta sociologai vadina gimusius per dvidešimtmetį nuo 1991-ųjų iki 2010-ųjų. Jie nepažįsta pasaulio be kompiuterio ir mobiliųjų telefonų, naudotis internetu išmoksta anksčiau nei skaityti, o naujienas perpranta akimirksniu. Tai pirmoji karta gimusi skaitmeniniame pasaulyje ir nežinanti, koks jis buvo iki tol. Internetas šiems vaikams niekuo nesiskiria nuo vandentiekio: be jo gyventi būtų neįmanoma.
Tačiau kompiuterinis raštingumas nėra vienintelis Z kartos pranašumas. , kad suaugusi Z karta bus kur kas sąmoningesnė už ankstesniąsias. Jų tėvai buvo įpratę prie nuolat augančios ekonomikos, ramaus kopimo karjeros laiptais ir gausaus vartojimo. Z karta auga matydama, kaip tai trapu. Priešingai nei jų tėvai, Z karta nuo pat mažens susipažįsta su didžiausiais šiuolaikiniais baubais – finansų krize, terorizmo grėsme ir klimato kaita bei stebi pamokas, kaip tai įveikti. Tokios sąlygos augina realistiškiau mąstančius ir sąmoningesnius piliečius.
Europos Sąjunga, siekdama tapti konkurencingiausia žinių ekonomika pasaulyje, jau dešimt metų laikosi aiškaus plano – Lisabonos strategijos, kurioje nurodyti konkretūs žinių visuomenės plėtros uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės. Tai vyresnių kartų parengta strategija, tikėtina, kad Z karta tokios nerengtų. Tačiau plano vykdymas jai sektųsi kur kas geriau. Kodėl? Nes Lisabonos strategijoje žinių visuomenė apibrėžiama kaip idealus modelis. Z kartai – jis būtų ne idealus, o savaime suprantamas. Toks, kurio reikia siekti ne todėl, kad jis pranašesnis už kitus, o todėl, kad jis vienintelis įmanomas.
Z karta gali tapti pirmąja karta, kuri visiškai atitiks žinių visuomenės kriterijus. Jau dabar aišku, kad skaitmeninis raštingumas jai nesukels jokių problemų. Greita technologijų raida ir priklausomybė nuo informacijos šiuos vaikus bus įpratinusi, kad į pokyčius reikia reaguoti ir visus naujus reiškinius stengtis perprasti. O tai prielaida mokymuisi visą gyvenimą: kas jau kas, o šiame dešimtmetyje augantys vaikai puikiai mato, kaip greitai sensta informacija ir kaip svarbu nepraleisti to, kas ją pakeičia.
Žinoma, viena karta visuomenės nesudaro. Tačiau įsiveržę į darbo rinką, Z kartos naujokai gali stipriai paveikti jos senbuvius, priversdami juos pasitempti. Auginama karjeristų tėvų, Z karta nuo pat mažens jaučia spaudimą tapti sėkmingais žmonėmis, siekti gero išsilavinimo ir pavydą keliančios karjeros. Puiki medžiaga konkurencinei aplinkai lipdyti.
Evoliucijoje išlieka tik geriausiai prisitaikiusieji. Gali būti, kad vyresnėms kartoms Z raide pažymėtieji bus vaikščiojantis evoliucijos įrodymas, nuolat primenantis, kad teks perimti jų žaidimo taisykles. O kas daugiau belieka išgirdus prognozes, kad jau po penkerių metų 90 proc. darbų bus būtinos informacinių technologijų ir komunikacijos žinios?
Užaukite tokie, kokių jūsų tikimės, Z vaikai. Dedu į jus savo viltis.
Che, aš patekęs į Z kartos vaikus.
Viliau, vadinasi, dedam į Tave viltis
Aš irgi patenku į Z kartą. Nemaži reikalavimai mums keliami, reikia rimtai pasistengti
Z kartos jaunimas dvilypis – arba jis sėdi giliame pasyvume ir nieko daugiau nemato, tik savo geriausią draugą – kompiuterį ir niekaip nesugeba atsiminti, kas buvo vakar, ką kalbėti apie naudingą informaciją. Antroji dalis – jaunimas, kuris spjauna į visus stereotipus ir kuriasi gyvenimą šiandien; konkurencija jų bičiulė, darboholizmas – brolis, žingeidumas ir orginalumas – jų tėvai.