Labdara ir ES. Ar europiečiai linkę aukoti?
Mūsų svečio Domo S. mintys apie labdaros idėjos paplitimą Europoje.
Jose Paolo (Deviantart) nuotrauka
Europos Sąjunga – turtingųjų klubas. Dažnas lietuvis šiandien su tuo nesutiks – kuo jau kuo, o turtais didžiuojamės tikrai ne kiekvienas. Tačiau žvelgiant globaliai, mūsų kukli piniginė vis dar yra storesnė nei didelės dalies pasaulio žmonių, būtent tokius mus šis pasaulis ir mato – turtingo žemyno turtingus narius. O daugiau turintieji juk ir aukoti turėtų daugiau, kad ir savo kaimynui, ar ne?
Deja, tai ne visai tiesa – tuo įsitikinau, peržvelgęs šiemet pirmą kartą apskaičiuoto. Šio projekto tikslas – parodyti, kiek skirtingų valstybių gyventojai linkę aukoti kitiems, visai nesvarbu, kam: kaimynui ar Afrikos vaikui. Indekso sudarytojai apie žmonių požiūrį į aukojimą sprendė klausdami, ar šie per paskutinį mėnesį:
- aukojo pinigų labdarai;
- skyrė laiko labdaringai veiklai kokioje nors organizacijoje;
- padėjo nepažįstamajam.
Kaip ir buvo galima tikėtis, atsakymai į šiuos klausimus ES šalyse labai skyrėsi, atrasti kokių nors joms visoms bendrų tendencijų labai sunku. Pavyzdžiui, vos 4 procentai apklaustųjų lietuvių sakė aukoję pinigų labdarai, kai tuo tarpu Maltoje šis skaičius siekė 83 procentus. Graikai, pasirodo, visai nėra linkę aukoti savo laiko labdaringai veiklai – tą darantys teigė tik 5 procentai apklaustųjų šios šalies gyventojų. Palyginimui, 27 procentai slovėnų ar 35 procentai airių sakėsi užsiimantys tokia veikla.
Šiuos palyginimus būtų galima tęsti ir tęsti, bet daug svarbiau yra atkreipti dėmesį į tai, kad ES šalyse požiūriai į labdarą ar tiesiog pagalbą kitam yra nepaprastai skirtingi. Keisčiausia tai, jog auksinė Europos ranka, šiaip jau nevengianti kištis į pasaulėžiūros sritį, požiūrio į aukojimą pakeitimui skiria neproporcingai mažai dėmesio. Šiame lauke karaliauja vystymosi problema, ji suvalgo milžiniškus finansinius resursus, visuomenė, ypač Vakarų šalyse, raginama neužsimerkti ir palaikyti Trečiojo pasaulio žingsnius geresnio gyvenimo link. Nerimą kelia tai, jog nemaža dalis Europos gyventojų susidaro įspūdį, jog toks palaikymas yra geriausia labdara ir daugiau nieko iš savęs nereikalauja. Net savanorystės programos, taip skatinamos ES, sulaukia nepalyginamai daugiau susidomėjimo, jei jose matoma nors menkutė sąsaja su besivystančiu pasauliu.
Bet, kaip teisingai yra pastebėjęs Nelsonas Mandela, vystomoji pagalba nėra labdara. Jis teigė, jog tai – teisingumo atstatymas. Vargu, ar šiais žodžiais vadovaujasi ES biurokratai ar šalių narių vyriausybės, kurioms pagalba vystymuisi pirmiausia yra būdas ginti savo interesus. Tai tikriausiai nėra ydingas požiūris. Problema slypi tame, kad šis susirūpinimas kitų kraštų problemomis yra kone vienintelis ES ginamas principas, kuriuo remiantis siekiama sukurti kiek plačiau žodį „atsakomybė“ suprantančią visuomenę.
Jei būtų sudaromas koks nors ES vertybinių terminų žodynas, pirmiausia jame atsidurtų tokie žodžiai kaip demokratija, laisvė, tolerancija, toli gražu ne vienareikšmiškai vertinami terminai, bet ne atjauta ar atsakomybė, atrodytų, universalios ir visiems suprantamos vertybės. Galbūt jos tokios universalios, kad jokia platesnė jas skatinanti politika nereikalinga? Statistika rodo ką kitą: labdaros skatinimo politika, palikta atskirų valstybių atsakomybei, duoda labai skirtingus rezultatus. Tad kodėl gi ES nepriėmus bendrų visiems piliečiams geradarystės skatinimo priemonių? Juk ji taip gerai tai sugeba, kartais net puikiai be jokio įsikišimo apsieinančiose srityse.