Per pastarąją krizę Europos Sąjungos šalys prarado 6 milijonus darbo vietų ir 1000 milijardų eurų bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokius skaičius sužinojau apsilankęs Europos inovacijų sąjungos (EIS) pristatyme Europos Komisijos atstovybėje. Pasak naują iniciatyvą pristačiusio EK Mokslinių tyrimų ir plėtros direktorato atstovo Arnoldo Miluko, Europa labai smarkiai atsilieka investuodama į mokslą ir ateities technologijas: šių sričių finansavimas per 2000-2007 metus sumažėjo 0,2% BVP, kai Kinijoje jis per tą patį laiką padidėjo 9,8% BVP, o Pietų Korėjoje – 5% BVP.

Na taip – apie pavojų Europai atsilikti technologiškai teko ne kartą skaityti užsienio spaudoje. Todėl EK iniciatyva pasiekti, kad visos Europos Sąjungos šalys skirtų bent 3% BVP mokslo tyrimams ir inovacijoms yra labai sveikintina, jei tik pasiekiama. NATO niekaip neįtikina savo narių Europoje, kad šie skirtų po 2% BVP gynybai (išskyrus Prancūziją ir dar porą šalių), tad su mokslu ir technologijomis gali būti dar prasčiau.

EK tai supranta, todėl ir kuria EIS, naujus inovacijų finansavimo įrankius, lankstesnes taisykles, geresnę prieigą prie finansavimo šaltinių ir žada skatinti viešuosius inovacijų pirkimus. Didžioji viltis – kad iš to Europoje rasis dar viena kita „Nokia“ arba kažkas panašaus. Teoriškai taip gali būti – be finansavimo rimto mokslo proveržio sunku tikėtis, tačiau standartinis mokslo finansavimo principas – pinigai tyrėjams, institutams, išradėjams ir pan. ne visada yra geriausias variantas, ypač šalyse, kurios pagal klasikinius inovacijų rodiklius tik vejasi lyderius.

Pristatyme dalyvavęs Lietuvos inovacijų centro vadovas dr. Kastytis Gečas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje verslas dažnai diegia inovacijas be atskiro biudžeto tyrimams, inovacijų tokiomis nė nevadindamas. Grubiai tariant, verslininkai stebi rinką ir diegia viską, kas tobulina gamybos, paslaugų ar valdymo procesus. Dar stačiau sakant – kol kas mes kopijuojame be pretenzijos į didelį originalumą.

Kyla abejonių, ar toks novatoriškumas būtų skatinamas naujosios EK inovacijų sąjungos lėšomis, tačiau jis veikia, nes didina našumą ir augina šalies BVP. Jei paklaustumėme savęs, kas atneštų daugiau naudos – absoliučiai originalus užpatentuotas išradimas ar daugelyje sričių ir įmonių įdiegta modernizacija – atsakymą rastume greitai, tegu ir neprestižinį.

Kitas dalykas, kad finansavimas skirtingose šalyse turėtų prisitaikyti prie jų specifikos – Europa yra labai marga. Potencialiai daugiausiai grąžos galima tikėtis iš tos srities, kurioje valstybė pirmauja – ir ne siauroje srityje, o plačiai, skaičiuojant visus piliečius. Technologijų rinkoje man į galvą šauna du nepanašūs, bet bendrų bruožų turintys reiškiniai:

  • Jungtinėse Valstijose „Apple“ pateikė rinkai populiarų išmanųjį telefoną „iPhone“ ir planšetinį kompiuterį „iPad“ su specialia programų jiems parduotuve. Dėl santykinai paprastos programų priėmimo į ją tvarkos ir patrauklios rinkos (parduota keliasdešimt milijonų įrenginių) tiek JAV, tiek ir kitose šalyse susikūrė tūkstančiai bendrovių, kurios kuria programas šiems aparatams. Jų verslas yra smulkus, tačiau reikšmingas. Eksportuodami programas amerikiečiai eksportuoja intelektinį produktą – bene pačią geidžiamiausią išvežamą prekę.
  • Jungtinėje Karalystėje dėl santykinai palankių mokesčių ir muitų prekiaujant su Tolimųjų Rytų valstybėmis atsirado daug importuotų prekių, kurių kainos yra bene mažiausios visoje Europoje. Šalies žmonės netrukus suskato steigti virtualias „eBay“ interneto parduotuves ir prekiauti šiomis prekėmis kitose Europos šalyse, kur tiesioginį importą iš Rytų stabdo brangesni mokesčiai. Taip tūkstančiai žmonių sukūrė savo verslą ir pagerino šalies eksporto/importo balansą.

Iš šių pavyzdžių matyti, kad valstybei reikškingo dydžio pokyčiai iš esmės gali įvykti tik pasinaudojant masiškais, daugeliui jos piliečių prieinamais privalumais. Nors pirma mintis galvojant apie inovacijų rėmimą Lietuvoje tikriausiai krypsta link medicinos, biotechnologijų, lazerių ir pan., tai yra santykinai siauros sritys, kuriose „statymas ant Nokia efekto“ yra tarsi statymas ant vieno skaičiaus lošimo ruletėje. Potencialiai grąža gali būti didelė, tačiau galimybė, kad ji bus, yra santykinai maža.

Kas „masiško“ yra Lietuvoje ir kas galėtų veikti kaip inovacijų variklis? Tikriausiai tai, kuo galime didžiuotis prieš kitus. Pavyzdžiui, vienu sparčiausių šviesolaidžio tinklų arba didžiausia mobiliojo interneto skvarba. Neabejoju, kad yra verslo sričių, kurioms šių rodiklių pranašumas yra svarbus. Ne, ne ryšio operatoriams, o smulkioms įmonėms, kurios pasinaudotų plačia infrastruktūra savo produktų ir paslaugų tobulinimui ir sklaidai taip, kaip programavimo firmos padarė JAV ar smulkūs prekybininkai Jungtinėje Karalystėje. Tokių inovacijų rėmimas man labiau primintų statymą ne ant konkretaus ruletės skaičiaus, o ant, tarkime, raudonos spalvos. Ir grąžos galimybė didesnė, ir klestėjimo potencialas – juk 1000 sėkmingų smulkaus ar vidutinio verslo įmonių tikrai geriau nei viena gigantiška. Juo labiau, kad „Nokia“ šiandien nebėra tokia patraukli, kokia buvo prieš penkeris metus…

Įrašo tema:
Bendra, Inovacijos / kūrybiškumas