Ar pažabosime vėją?

Šaltinis: Washington State Department of National Resources

Neseniai spaudoje pasirodė prognozės, jog iki 2030 metų net penktadalis visos žmonijai reikalingos elektros energijos galės būti pagaminta pasitelkus vėjo energiją. Šis skaičius atrodo dar įspūdingiau, žinant, kad didžioji šios energijos dalis bus pagaminta vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse, o tai reiškia, jog pasitelkusios vien tik vėją savo ūkius jos bus pajėgios aprūpinti milžiniškais energijos kiekiais, kai kuriose iš jų net patenkinančiais beveik visą elektros energijos poreikį. Lietuvos Vyriausybė, atrodo, užburta atominės energetikos idėjos, galėtų kiek atidžiau apsvarstyti vėjo įdarbinimo galimybes.

Vėjo energijos naudojimas patraukliu laikomas dažniausiai tik dėl savo draugiškumo aplinkai. Tai, be abejo, yra tiesa: švaresnių būdų gaminti elektrą kol kas apskritai nesugalvojome, ką jau kalbėti apie vėjo jėgainių pranašumus prieš mūsų taip mėgstamas atomines. Šios, taip pat laikomos vienu iš švaresnių būdų išgauti elektros energiją, vis dėlto susiduria su radioaktyvių atliekų saugojimo problema bei turi daug investuoti į elektrinių saugumo užtikrinimą. Vėjo jėgainių statyba tokių problemų leidžia išvengti. Be tai – ne vienintelis vėjo pažabojimo privalumas.

Iš tiesų vėjo elektrinių priežiūra yra gana paprasta ir pigi, elektros gamybos žaliava nemokama, o mūsų vėjų košiamoje šalyje ir gana gausi. Dėl to, pasitelkę tokias jėgaines, galime tikėtis pagaminti daug ir pigios elektros energijos, o juk jos kaina – vienas svarbiausių tiek eilinių piliečių, tiek ir Vyriausybės rūpesčių. Tiesa, ši kol kas daugiau dėmesio skiria deryboms dėl pigesnių dujų pirkimo, nors šiek tiek investavus į vėjo energetikos plėtrą, dujų Lietuvai reikėtų gerokai mažiau. Tiesa, ši energetikos rūšis iš tiesų reikalauja nemažų investicijų, tai, matyt, gerokai atbaido potencialius investuotojus. Vis dėlto energetika apskritai nėra ta sritis, iš kurios reikėtų tikėtis staigaus investicijų atsipirkimo, apsiginklavę kantrybę ir nukreipę žvilgsnį šiek tiek toliau į priekį, galėtumėme sulaukti stulbinančių rezultatų.

Lietuviai suka galvas ne tik dėl to, kaip gauti pigesnės elektros energijos, bet ir dėl to, kaip ištrūkti iš Rytų energijos žiedo, dabar laikomo gana nepatikimu, bei integruotis į vakarietiškąjį. Bene paprasčiausias ir pigiausias, matyt, dėl to ir patraukliausias būdas yra plėtoti alternatyviąją energetiką, pirmiausia vėjo jėgaines, ir kartu su Vakarų šalimis jungtis prie naujai įrengiamų energijos žiedų. Dar daugiau, tokioms šalims kaip Lietuva, tai apskritai yra bene vienintelis kelias, kadangi prisijungti prie jau egzistuojančių energijos sistemų yra labai sudėtinga techniškai ir dėl to neįkandamai brangu. Be to, ES labai dosniai remia būtent alternatyvios energetikos plėtrą, taigi gerai pasistengę lietuviai galėtų nušauti du zuikius: bent jau dalinai integruotis į Vakarų energijos žiedą bei padaryti tai sąlyginai pigiai.

ES valstybės šioje srityje apskritai yra nusiteikusios gana optimistiškai, tiki savo pasirengimu vystyti alternatyviąją energetiką, todėl sau ir kitiems kelia labai aukštus reikalavimus. Štai iki šių metų pabaigos bendrijos narės yra įsipareigojusios padidinti elektros energijos gamybą iš alternatyvių šaltinių iki 22 proc. visos gamybos ir, atrodo, savo tikslą pasieks. Labai didelę šio įspūdingo skaičiaus dalį sudaro vėjo jėgainių naudojimas, ypač tokiose šalyse kaip Vokietija, Danija, Olandija. Štai danai jau dabar viršijo savo įsipareigojimus ES ir planuoja iki 2025 metų iš vėjo pagaminti net 50 proc. savo elektros energijos. Lietuvai iki tokių rezultatų, deja, dar toli. Stodami į ES išsiderėjome, jog iki šių metų naudodami alternatyviąsias jėgaines sieksime pagaminti 12 proc. savo elektros energijos. Šie tikslai tikriausiai bus įgyvendinti, vis dėlto vėjo jėgainės prie to prisideda gan menkai – naudodami jas kol kas pagaminame vos keletą procentų visos savo elektros energijos.

Tokia situacija nėra išskirtinė – alternatyvi energetika gana vangiai vystoma visose posovietinėse šalyse. Būtent tai atrodo keisčiausia – juk šios šalys susiduria su didžiausiomis elektros gamybos problemomis, tad ir dėmesio jų sprendimui, atrodo, turėtų skirti daugiausia. Nepaisant to, rodos, judame gana teisingu keliu, belieka tikėtis, jog savo noru ar aplinkybių priversti tiesiog padidinsime tempą.