Vakarų Sacharos šiaurinė siena iki šiol yra pažymėta punktyru. (Google Maps)

Senų Europos karų žaizdos gal ir užsitraukė randais, tačiau kaip tikri sužeidimai kare, jos vis dar skauda ir dažnai neleidžia laisvai judėti. Istorija šiuolaikiniuose politiniuose santykiuose toli gražu nėra pamokantys pasakojimai apie praeitį – daugelis jos įvykių tebėra svarbūs šiandien. Seni randai gresia atsiverti naujomis žaisdomis.

Tokios mintys man kilo beskaitant apie naujo karo Šiaurės Afrikoje grėsmę. Dešimtmečius gyvenantys neapibrėžto statuso valstybėje, Vakarų Sacharos gyventojai pavargo nuo neoficialios Maroko okupacijos ir ketina imtis ginklo. Naujas karas Europos pakraštyje? Taip – ir Europos Sąjunga ko gero negalės taip paprastai jo išvengti…

Vakarų Sachara seniai norėjo gyventi kaip nepriklausoma valstybė, tačiau referendumą iki šiol vis pavykdavo suardyti. Kai kurios Europos šalys, pavyzdžiui, Švedija, remia šalies nepriklausomybės siekį ir stengiasi jai padėti finansiškai bei humanitarine pagalba. Sacharavių respubliką yra pripažinusios 80 pasaulio šalių, įskaitant Pietų Afrikos Respubliką, tačiau daugelis Europos šalių jos nepripažįsta, kaip ir Jungtinių Tautų patvirtintos vienintelės šalį atstovaujančios organizacijos – Polisario fronto. Panašu į tai, kad Vakarų Sacharos ir Maroko santykiai taip paprastai neišsprendžiami…

Viena iš teorijų, kodėl taip sudėtinga išspręsti potencialius konfliktus Šiaurės Afrikoje, sako, kad dėl visko yra kalti seni Europos karai ir jų palikimas. Marokas gal ir paliktų ramybėje Vakarų Sacharą, jei Ispanija išsikraustytų iš Ceutos ir Meliljos – kolonijų, kurias ji pasiliko sau 1956-aisiais pripažinusi Maroko nepriklausomybę. Ispanija tikriausiai niekada neperleis šių miestų Marokui, nes jie ispaniškais tapo dar XVI-XVII a. Juo labiau, kad ji pati turi svetimą anklavą Iberijos pusiasalio pietuose – britų valdomą Gibraltarą, kuris tapo svarbia karine Jungtinės Karalystės baze po 1704 metų Anglijos ir Nyderlandų karo su Ispanija. Patys karai išties jau tapo istorija, tačiau jų pasekmės tebėra gyvos kaip psudokolonijinių anklavų grandinė, kurios niekas nesiims ardyti.

Gal dėl to Vakarų Sachara tikisi ne tiek politinio, kiek ekonominio spaudimo Marokui. Jei ES prieštarautų Maroko žvejybos teisėms Vakarų Sacharos vandenyse, tai ši šalis prarastų ekonominį okupacijos motyvą (pati šalies teritorija daugiausiai susideda iš dykumos – ką iš jos paimsi?) ir gal taptų sukalbamesnė derybose dėl nepriklausomybės. Antraip Polisario frontas grasina griebtis ginklo. Prieš numojant ranka į mažai žinomos valstybės kažkur Afrikoje siekius, derėtų pagalvoti apie tai, kad ko gero patiems europiečiams teks ten siųsti savo kariuomenę taikai palaikyti…

Įrašo tema:
Bendra, Politika