Skeptikų ketvirtadienis: Lygūs, tokie patys, skirtingi, bet panašūs
Šį kartą Skeptikų ketvirtadienio rudbrikoje publikuojame svečio – Jūratės B. – įrašą apie toleranciją ir jos apraiškas Lietuvoje bei ES.
enochLIEW nuotrauka (Deviantart)
Neseniai atidarytas Lyčių lygybės institutas sukėlė šypseną. Tikrai ne dėl to, kad abejočiau jo veikla ar tos veiklos reikalingumu ir reikšme – tikrai ne, labai palaikau ir skatinu tokią veiklą. Tik nusišypsoti mane privertė faktas, kad visoje Europoje atstovauti lygioms vyrų ir moterų teisėms pasirinkta šalis, kuri garsėja savo netolerancija. Aš iš tiesų myliu Lietuvą ir norėčiau, kad mano žodžiai būtų subjektyvi nuomonė, bet taip nėra. Pačiai yra tekę stebėti, kaip užsienietis, ramiai sėdintis kavinėje prie staliuko, „sportiškų“ vaikinų yra užsipuolamas. Tiesiog pasidarė labai įdomu, kodėl toks institutas atidarytas Lietuvoje, kur gėjų eisenos dalyvių keliagubai mažiau, nei tų, kurie veržiasi juos paauklėti?
Tiesa, lyčių lygybėje Lietuva laikoma pažengusia šalimi – mūsų šalyje dirba 60,7 proc. moterų, ir šis rodiklis viršija ES siekį, numatytą Lisabonos sutartyje 2010-iems metams. Statistika taip pat rodo, kad Lietuvoje moterys suderina darbą ir šeimą harmoningiau nei daugelyje kitų šalių. EK viceprezidentė Viviane Reding dar ir pabrėžia, jog mūsų šalies prezidentė – moteris, dar vienas įrodymas, kad lyčių lygybės situacija mūsų šalyje nėra bloga.
Pasak pačios D.Grybauskaitės, Lietuvoje daug padaryta siekiant vyrų ir moterų lygybės – nuo lyčių lygybę užtikrinančių įstatymų, lyčių integracijos politikos visais lygiais ir visose srityse iki specifinių priemonių konkrečiai moterų padėčiai gerinti.
Džiaugiuosi bent už tai, kad nors kažkas mūsų šalyje yra suvokiami kaip lygūs. Pasaulis už tai kovoja nuo XX a. septinto dešimtmečio, kuomet JAV prasidėjo feminisčių judėjimas. Na, mes bent jau po garbingų keturių dešimčių šio to pasiekėme. Įdomu, ar kartu su feminizmu atėjęs ir homoseksualumo judėjimas kada nors pasieks mūsų šalį. Aišku, pasieks. Tik taip jau nesinori gyventi visuomenėje, kurioje nėra vietos žmogui, kuris tiesiog turi savo gyvenimo būdą, ne tradicinį, įgalintą įstatymuose.
Vėlgi – nesu arši homoseksualų gynėja. Turbūt pati eičiau prostestuoti, jei jie pareikalautų galimybės įsivaikinti. Bet smerkti žmogų už tai, kad jam arčiau širdies ta pati lytis… Kam? Argi nuo to kam nors blogiau? Nebent sustabarėjusiam suvokimui, kad pasaulyje yra viena tiesa, nors tiesų jame klaidžioja milijonai.
Norėčiau tikėti, kad Europa atneš mums paprastą suvokimą – vietos po saule yra visiems. Pirma išmokti priimti kitokį, nesvarstydami, kokios bus to pasekmės. „Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips“,- patartų lietuvių liaudis. Tik ar ne mes esame kiaulės, nusprendę, kad altorius skirtas tik mums?
Tiesą sakant ir mane nustebino tas faktas, kad čia, Lietuvoje steigiamas toks institutas. Nors mokykloje mokiniai ir nėra labai maži, bet galima pamatyti visokių situacijų, kai nėra jaučiama tolerancija, net bendraamžiams. Tą patį galima pastebėti ir išėjus į gatvę. Viliuosi, kad institutas bus naudingas ir bus pasiekti geri rezultatai ne tik lygybėje tarp lyčių, bet ir tarp pačių žmonių, tautiečių. Juk kiekvienas norime gyventi kuo geresnėje visuomenėje, kurioje žmonės padėtų vieni kitiems.
Pritariu kad tolerancija Lietuvoje sunkiai prigyja, taciau mes patys dėl to kalti ir patys už tai sumokame. Neetolerancija brangu dalykas.
Vilniaus savivaldybė sumokėjo virš 100000Lt renginio apsaugai kuriuos mes patys mokame mokesčiu pavidalu.
Tolerancija yra opi Lietuvos problema, kurią reikia spręsti jau mokykloje, moksleivius skatinti ir aiški apie kitokius žmones, bei kad kitokiais būti nėra blogai..
ES institucijos steigiamos ten, kur reikia, o ne ten, kur puiku
O po to jau vyksta visokie mainymaisi, kam kokia teks.
Europa mums suvokimo apie lygybę neatneš: ji vis labiau linksta išduoti šią idėją, vėžlišku tempu ir nevykusiai reaguodama į susidorojimą su romais Prancūzijoje bei Italijoje. Turime patys atsinešti.
Gal ir gerai, kad toks institutas steigiamas ten, kur tolerancijos ir lygybės problema vis dar aktuali ir akivaizdi. Nepaisant to, kad pagal statistiką Lietuvoje dirba apie 60 proc. moterų, dalis jų gauna mažesnį atlyginimą negu vyras, einantis tas pačias pareigas, taip pat dauguma patiria spaudimą tiek įsidarbinant, tiek dirbant dėl šeimyninės padėties ir vaikų, su kuo retai susiduria vyrai. Tolerancijos lietuviams trūksta ir kitataučių, kitos orientacijos ar kitos religijos atstovų atžvilgiu. Belieka tikėtis, kad instituto veikla bent kažkiek prisidės prie šių problemų sprendimo.
“Vėlgi – nesu arši homoseksualų gynėja. Turbūt pati eičiau prostestuoti, jei jie pareikalautų galimybės įsivaikinti.”
Manau šis sakinys puikiai parodo, kad ir nuosaikesni bei tolerantiškesni žmonės dažniau valdomi emocijų nei racionalių argumentų. Prieš gėjų eitynes taip gausiai protestuota ne dėl kažkokių intelektualinių paskatų, o dėl to, kad žmonės “jaučia”, jog kitokia orientacija kažkuo blogai. Lygiai taip pat priešingas nusistatymas toleruoti nėra racionalus, mat toleruojama iki tos ribos, kuri “jaučiasi” gerai. Įvaikinti? – nu jau ne! Kodėl? Nes traumuos, iškryps, mokykloj stumdys, išaugs gėjais ir t.t. Tačiau tai ne racionalus, faktais pagrįstas nusistatymas, o emocijų padiktuota pozicija. Taigi būnant nuosekliu nelabai korektiška kritikuoti lygiai taip pat neracionaliai besielgiančius “sportiškus” vaikinus, kurie irgi toleruoja iki tos ribos, iki kuriuos “jaučiasi” gerai.