Skaitmeninio pogrindininko protestas Braitone, JK (Iain Tait nuotr.)

Nepaisant didesnio ar mažesnio progreso įvairiose Europos Sąjungos piliečių gyvenimo srityse, liko ir tokių, kur judėjimo į priekį apskritai nėra. Sričių, kurias ES iki šiol visiškai ignoravo. Viena tokių – skaitmeninio turinio teisių ir platinimo sistema. Tik šiemet, skaitydamas apie Europos Komisijos skaitmeninę dienotvarkę („Digital Agenda“ – EK strategiją mažinti skaitmeninę atskirtį ir skatinti technologinį progresą), aptikau ketinimus kurti bendrą ES kūrinių licencijų tvarką, kad bet kurios šalies pilietis laisvai galėtų įsigyti ir parsisiųsti skaitmeninį turinį iš kitos šalies parduotuvės ar interneto tarnybos. 10 metų vėliau, nei norėjosi, bet pagaliau tai prasideda!

Gerai, kad prasideda, nes atidėlioti nebėra kaip. Šį tekstą iliustruojantis „partizaninis“ lipdukas, užklijuotas ant kažkurios apleistos sienos Braitone, Jungtinėje Karalystėje, tiksliai atspindi jaunų Europos žmonių požiūrį į pramogų verslo politiką: jūs mums neleidžiate, tai mes patys siunčiamės nemokamai. Įrašų industrija dejuoja dėl piratavimo, tačiau pati nieko nedaro, kad visoje ES bet kurią dainą galima būtų parsisiųsti legaliai. Nedaro sąmoningai, nes gaudama dalį iš vietos autorių agentūrų rinkliavos ar netgi prisiteisdama pinigų iš autorių teisių pažeidėjų, ji turi pajamų iš tų šalių, kuriose verslo apskritai nevykdo. Jei jau EK išsuko rankas „Microsoft“ dėl „Windows“ interneto naršyklių, tai ką reikėtų padaryti įrašų firmoms, kurios taip piktnaudžiauja galiojančiais autorių teisių įstatymais?

Nors dažniausiai šioje srityje matoma priešprieša tarp JAV ir likusio pasaulio (dėl „iTunes“, „Pandora“, „Hulu“ ir kitų interneto tarnybų elgesio), manau, kad kai kurioms autorių asociacijoms Europoje tokia padėtis irgi yra paranki. Dalis šalių gali apsimesti besiginančios nuo amerikietiškosios kultūrinės invazijos arba sauganti vietos kūrėjų ir atlikėjų verslą. Nelegalus „importas“ klesti, tačiau ant popieriaus vietos atlikėjų nuperkamos produkcijos yra santykinai daugiau. Muzikos ar filmų įrašų pardavėjai nejaučia palankumo skaitmeniniams siuntiniams, nes jie kaip mat numuštų kūrinių kainą – 3-5 kartus ar net daugiau, jei ES išties taps vieninga atvira skaitmeninės muzikos ir filmų rinka. Gal ir patys autoriai nelabai nori tos vieningos skaitmeninės licencinės erdvės, nes jai atsiradus padidės konkurencija.

Todėl EK Skaitmeninės dienotvarkės darbai bus sunkūs. Gali būti, kad priversti JAV taikyti „europines“ licencijas bus gerokai paprasčiau, nei įveikti vidinį pasipriešinimą šalyse-narėse. Amerikos verslui nesvetimas globalumas, o štai ne pačias geriausias dienas gyvenanti Europos kūrybinė bendruomenė gali patirti skaudų šoką. Kol užsieniniai kūriniai „pirataujami“, tol galima taikytis į neišleistus žmonių pinigus; kai tie pinigai iškeliaus į interneto parduotuves, vietos pardavimai gali smukti dar žemiau.

Tai puikiai iliustruoja dabartinė skaitmeninio parsisiunčiamo turinio rinka Lietuvoje. Turime vos vieną leidyklą, kuri leidžia elektronines knygas ir vos porą e-knygų parduotuvių, kurių bendras „lentynų ilgis“ yra mažesnis nei knygų spintos mano tėvų svetainėje. Yra pora interneto muzikos parduotuvių su skurdžiu pasirinkimu ir DRM užraktais. Kadangi ten parduodama muzika yra brangi ir veikia tik tame aparate (telefone ar kompiuteryje), į kurį yra parsiųsta, susidomėjimo jaunimo tarpe jos nekelia. O apie filmus apskritai nėra ką kalbėti – yra viena kabelinė televizija, kuri siūlo skaitmeninių filmų nuomą, bet ji naudoja uždarą savo tinklą. Taigi jauni žmonės patenkina visus skaitmeninio turinio poreikius su P2P tinklų pagalba, o kūrybinės organizacijos ir asociacijos tikisi atlaikyti interneto invaziją didindamos rinkliavas už laikmenas…

Norvegai, pavyzdžiui, puikiai supranta turinio internete sklaidos grėsmes vietos kūrėjams ir valstybiniu lygiu šelpia visą vietos kūrybinę industriją. Jie žino, kad kitaip vietos kūrėjai gali nesugebėti konkuruoti. Gali būti, kad visai Europai teks sukurti bendrą paramos kūrėjams politiką, nes atskiroms šalims, ypač ne tokioms turtingoms ir technologiškai iniciatyvioms grėsmių padaugėtų. Bet sumažėtų kūrinių siuntimas ir naudojimas be leidimų, o žmonės Lietuvoje pasijustų tokiais pat Europos ir Pasaulio piliečiais, kokiais šiandien gali jaustis britai ar vokiečiai. Nes nepaisant taisyklių, mes tikrai nesame gyvi vien Eurovizijos dainomis…

—

„Dvynių projektas“. Šis tekstas yra vienas iš „Euroblogo“ straipsnių mainų programos rašinių. Netrukus jis bus išverstas į prancūzų kalbą ir paskelbtas Prancūzijoje, iš kur vėliau grįš su atsakymu ir komentarais. Ilgainiui ketiname pradėti tiesioginę diskusiją su daugiau įvairių ES šalių tinklaraščių, keisdamiesi tekstais, įžvalgomis ir komentarais. Kaip atrodo mūsų gyvenimas prancūzams, danams, graikams ar airiams? Kaip jų gyvenimas atrodo mums? Skiria mus problemos, džiaugsmai, tradicijos ar vienija? Gal pavyks atrasti tai, ko patys nesitikėjome?..

Jei turite idėjų, kurias verta „išbandyti“ užsienio skaitytojų akimis – rašykite!

Įrašo tema:
Bendra, Kultūra