Išdidžiai virš galvos iškelta

Sabine01 (Flickr) nuotrauka

Šiandien pietaudami su kolegomis apkalbėjome vėliavas. Vėliava – įdomus dalykas. Kilusi iš Pietryčių Azijos, ji savo simbolinę ir emocinę vertę įgijo karo mūšių laukuose. Romos legionai, pasakojama, kelių metų trukmės žygius rengdavo į priešo teritoriją vien po kurio nors nesėkmingo susidūrimo prarastoms vėliavoms ir legionų ženklams susigrąžinti. Garbės reikalas!

Nugalėtųjų vėliavos lenkdavosi nugalėtojams, vėliavos būdavo ir tebėra deginamos kaip didžiausios paniekos kuriai tautai ženklas, vėliavas netgi turėjo jūrų plėšikai – juodas, su kaukole ir sukryžiuotais kaulais, jei tikėsime pasakojimais. Jei nacionaliniame muziejuje suskaičiuotume visas vėliavas pavaizduotas paveiksluose, rastumėme, kad didžioji dalis jų plevėsuoja virš išsiruošusių į karo žygį, maištaujančių ar besiginančių nuo maišto barikadų.

Šiandien karo zonose vėliavų praktiškai nebeliko – nebent virš medicinos ir humanitarinės pagalbos palapinių. Šiandien karas vyksta slaptai ir anonimiškai (nebent WikiLeaks sugadina visus planus…).

Tačiau vėjyje liepsnojančio šilko keliamas įkvėpimas nedingo. Persikėlė į sporto arenas. Iš tiesų žurnalistų žarstoma kariška leksika sporto rungtynėms apibūdinti nėra atsitiktinė. Mūšiai vyksta stadionuose, kartais tiesiogine prasme – su sugurintomis nosimis ir pamuštais paakiais. Sporto aistruolių vėliavų šokis arenose vyksta pagal tą patį kovos lauko scenarijų: išdidžiai plevėsuoja prieš rungtynes, pliūpteli liepsnomis lemtingais žaidimo momentais ir galiausiai virsta triumfuojančia spalvų kaskada po pergalės arba kukliai suvyniojamos ir paslepiamos po nesėkmės.

Sportas – ko gero vienintelė proga paprastam piliečiui paimti į rankas nacionalinę vėliavą. Tai labai gerai matosi Lietuvoje per Europos ar Pasaulio krepšinio čempionatus. Kad ir per pastarąjį, vykusį Turkijoje – daugybė automobilių kaip mat pasidabino nacionalinėmis vėliavėlėmis, kurias masiškai dalino apsukrūs aludariai. Disputas dėl svaigalų gamintojų sukurto ir ant vėliavos uždėto logotipo „Mes laimėsim“ etikos ar net legalumo tęsiasi nebe pirmus metus…

Taigi kai komanda laimi rungtynes tarptautinėse varžybose, kiekvienas džiaugiasi ir didžiuojasi esąs lietuvis. Kuo labiau didžiuojasi, tuo daugiau vėliavėlių prie savo automobilio pritaiso. Nežinau, kam priklauso rekordas, bet Vilniaus senamiestyje mačiau vieno aistruolio transporto priemonę su šešiomis. Pergalingo žaidimo dienomis miesto gatvės primena milžinišką, chaotiškai judantį iškilmingą kortežą. Tiesa, tik pergalingo žaidimo. Juk kai laimime, tai laimime MES visi, o kai pralaimi – tai pralaimi JIE, nemokanti žaisti komanda.

Nors per Nepriklausomybės dieną ar kitas valstybės šventes pačių iškeltų vėliavėlių ant automobilių nepamatysi, gerai kad jos pasirodo bent sporto varžybų dienomis. Kažin, ar kitu atveju paprastas lietuvis kada nors virš galvos iškeltų savo šalies vėliavą: Sąjūdis ir mitingai dėl nepriklausomybės – jau daugiau kaip 20 metų praeityje.

O apie Europos Sąjungos vėliavą nė neklauskite. Nors 2003-iųjų gegužės referendume tauta triuškinančia persvara balsavo už narystę ES, Europos vėliava yra itin retas vaizdas mieste. O nešamos rankose ko gero apskritai nesu matęs. ES mat neturi jungtinės sporto komandos.

Gal tokią reikėtų sukurti? Gal Europos futbolo, krepšinio ar kokia kita sporto komanda labiau įprasmintų sąjungos vėliavą nei bet kokia kita propaganda? Žinoma, jei MES laimėtume…