The Labour Party (Flickr) nuotrauka

Panašu, kad vis labiau domimės savo kaip vartotojų teisėmis ir, be abejonės, gamintojų pareigomis. Jau įpratome ant maisto produktų ieškoti užrašo “Tinka vartoti iki…”, sudedamųjų dalių sąrašo ar produktų grynojo svorio. Atėję į parduotuvę, nebepuolame pirkti pirmą pasitaikiusį produktą, tačiau atidžiau nagrinėjame, ką gamintojai rašo produktų etiketėse. Lyginame ir renkamės sau priimtiniausią. Pati pastebėjau, kaip vis ilgiau užtrunku prekybos centre: kiloju skirtingų gamintojų prekes, tyrinėju etiketes, ne tik jų kainą.

Dėl šių priežasčių negalėjau nepastebėti praėjusį mėnesį pasirodžiusių pranešimų apie Europos Parlamento primtą rezoliuciją dėl atnaujintų maisto produktų ženklinimo reikalavimų. Naujose taisyklėse nurodoma, kad maisto produktų gamintojai etiketėse turėtų nurodyti energijos, riebalų, angliavandenių, cukraus, druskos bei baltymų ir skaidulinių medžiagų kiekį 100 g arba ml produkto (jeigu fasuojama porcijomis – tuomet porcijoje). Taip pat siūloma nurodyti rekomenduojamą dienos normą. Be to, būtina nurodyti galimas netoleravimo formas, pvz. alergijas, o ant mėsos ir pieno produktų, šviežių vaisių ir daržovių – kilmės šalį.

Atrodytų, belieka džiaugtis ir laukti, kada naujosios taisyklės įsigalios. Tačiau tą pačią dieną Europos Parlamentas nepritarė maisto produktų ženklinimui “šviesoforo” principu ir tai susilaukė rimto atgarsio spaudoje bei visuomenėje. “Šviesoforo” ženklinimas nėra naujas sumanymas – toks principas taikomas Didžiojoje Britanijoje. Riebalų, cukraus ir druskos kiekis maisto produktuose žymimas šviesoforo principu: raudona reiškia didžiausią, žalia – mažiausią lygį. “The Guardian” teigia, kad nepriklausomas tyrimas parodė, jog britams ši sistema yra lengviausias būdas pasirinkti sveikiausią produktą.

Mano pirmoji reakcija, išgirdus šią naujieną apie nepritarimą, buvo ženkliai paveikta žiniasklaidos. Pritariamai linkčiojau, skaitydama, jog vartotojus parklupdė lobistai. Vis dėlto, ne viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vokiečių europarlamentarės R. Sommer pavyzdys apie tai, kad “vertinant cukraus lygį, saldiklių prisotinta „Coke Light“ gautų žalią tašką dėl to, kad joje nėra cukraus, tuo tarpu natūraliai saldžias vaisių sultis tektų žymėti raudonu skrituliuku“, verčia susimąstyti. Ir išties, netgi tokie mūsų organizmui naudingi ir mineralais bei vitaminais turtingi produktai kaip riešutai greičiausiai gautų raudoną įvertinimą dėl didelio riebalų kiekio. Be to, kaip teigia R. Sommer, Didžiojoje Britanijoje įsivyravo praktika, kada gamintojai sąmoningai stengiasi pelnyti palankesnės spalvos ženklą, pvz. cukrus yra pakeičiamas saldikliais arba krakmolu, druska – glutamatais. Nors kalorijų kiekis produkte ir mažėja, bet mūsų sveikatai kenksmingų dirbtinių medžiagų daugėja. Norom nenorom imu svarstyti, tai visgi kuriam Europos Parlamento sprendimui didesnę įtaką galėjo daryti didžiųjų maisto gamintojų lobistai…

Pasiimu ryžių pakelį, ant kurio aiškiai nurodyta visa reikalinga informacija: energetinė vertė, maistinė vertė 100 g, kilmės šalis,  grynasis svoris, laikymo sąlygos. Vartau pakelį ir galvoju, tai kokios man dar trūksta informacijos, kad lengviau būtų pasirinkti produktą. Įdomu, o ko Jūs ieškote maisto produktų etiketėse? Ir kokios informacijos pasigendate?

Įrašo tema:
Bendra, Įdomybės
Įrašo žymės:
,