Skeptikų ketvirtadienis: Būsimų studentų misija – evakuacija iš lietuviškų universitetų?
Šįkart Skeptikų ketvirtadienio rubrikoje publikuojame svečio įrašą: savo mintimis apie studentų masinį išvykimą mokytis svetur dalijasi Vilija Naruškevič, VU magistrantūros studentė, ragavusi ir dar ateinančiais mokslo metais ragausianti studijų duonos užsienyje.
Farisyakob tinklaraščio nuotrauka
Bėda. Toks įspūdis, kad jeigu atsakai žmonėms, kad studijuoji Lietuvoje, tai veiduose, 90% atvejų, atsiranda gailesčio ir užuojautos išraiška. Šiuo metu vienintelis pateisinamas motyvas studijuoti Lietuvoje yra studijuoti “dėl popieriuko”, nes Lietuvoje studijų kokybė ir perspektyvos lygūs nuliui. Vadinasi ir tu esi tiesiog niekam neįdomus nevykėlis. Studijuoti Lietuvoje tiesiog GĖDA.
Situacija. Šių metų pavasarį pristatytas Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros tyrimas „Lietuvos 12 klasių moksleivių apklausa apie jų ateities planus, susijusius su studijomis“ rodo, jog 41 proc. abiturientų važiuotų studijuoti į užsienį, jeigu turėtų vienodas galimybes čia ir svetur. Šiemet 3 kartus išaugo abiturientų skaičius, kurie jau yra įstoję į aukštąsias mokyklas užsienyje. Reiktų atkreipti dėmesį, kad apklausos metu daugelis abiturientų, ko gero, dar nežinojo apie stojimo rezultatus (teko girdėti, jog kai kurie rezultatų nežinojo ir birželio pabaigoje). Ne ką geriau su baigusiais bakalauro studijas – apie 20 proc. ketina kelti sparnus ir toliau mokytis užsienyje. Situacija klaiki, ir mano galva, viešoji nuomonė turi potencialo įvaryti nepilnavertiškumo kompleksą nemažai daliai individų, kurie norėtų kurti savo gyvenimą Tėvynėje.
Evakuacijos priežastys. Būtinai reikia paieškoti kaltų. Gal Europos Sąjunga? Oficialios statistikos apie populiariausias studijų vietas nėra, tačiau net keliuose šaltiniuose radau, jog tarp lietuvių vis pirmauja Jungtinė Karalystė, nepaisant gana brangiai kainuojančių mokslų. Vis dažniau renkamasi studijas ir kitose ES šalyse – ypač Danijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Jų privalumas – dažnai nemokamos studijos arba nedidelė jų kaina ES piliečiams. Palyginimui pavyzdys iš Olandijos: pusantrų metų magistro studijų standartinė kaina ES nariams yra apie 1500 eurų, tuo tarpu Lietuvos aukštosiose mokyklose ši kaina yra lygi arba net kelis kartus didesnė (ypač muzikos studijos). Žinoma, jeigu nebūtume ES nariais ir tektų įvairiuose Europos universitetuose pakloti iki 10 kart didesnes sumas, tai gal Lietuvos aukštosios ir išliktų konkurencingos…
Žodžiu, sąlygos didžiajai evakuacijai iš Lietuvos aukštojo mokslo yra sudarytos ir motyvas nuolat kaišiojamas į akis – studijų kokybė. Gal čia ir yra didžioji bėda?
Išrišimas. Viena didžiausių problemų, mano galva, studijų kokybės gerinime yra pačių studentų požiūris. Gauni tiek, kiek nori pasiimti. Dauguma išvažiavusių džiaugiasi savo studijomis, nes pagaliau TIKRAI pradeda studijuoti. Išvažiuodami jie tikisi, daug investuoja ir žūt būt privalo gauti kažką labai gero. Jeigu taip uoliai ruoštųsi visoms paskaitoms ir seminarams, kaip išvažiavę į užsienį, tai tikrai dar neaišku, kur daugiau žinių įgytų…
Nors aš labai pritariu jaunimo akiračio plėtimui tarptautinėje aplinkoje, tačiau nesuprantu šitos masinės „bėgimo“ psichozės ir gėdos studijuoti Lietuvoje. Mūsų universitetai ir ŠMPF siūlo krūvas mainų, stažuočių, praktikų programų. Tai paprasta ir dažnai net finansiškai naudinga – tereikia noro jomis pasinaudoti. Jeigu tik daugiau studentų grįžę objektyviai ir garsiai vertintų studijas kitur…
Receptas. Gali pagelbėti netikintiems lietuviškais universitetais: paimkite šiek tiek savo entuziazmo, kurį taip taupote studijoms svetur ir sumaišykite su kitų kursiokų, kuriems, vis dar rūpi, ką jie mokosi; parodykite, ką gavote savo dėstytojams ir palikite iškilti. Patys pajusite, kai mišinys bus gatavas ir tinkamas naudoti.
Kokybę kuriame patys. Daugelis mūsų universitetų specialistų yra puikiai vertinami tarptautinėje aplinkoje, bibliotekų lentynos nelūžta, tačiau nėra nieko, ko nepataisytų visagalis internetas ir kopijavimo aparatas.
Skiriu tiems, kurie pasiryžę mokytis ne tik TEN, bet ir ČIA. Už Lietuvos ateitį be gėdų!
Nemanau, kad Lietuvoj studijuoti gėda. Aišku, dar nuo universiteto (ar kolegijos) priklauso. Bet labiausiai reikalingas dalykas, norint ištverti lietuviškas studijas – polinkis į mazochizmą. Ne kiekvienas gali skaitytis su iš studentų atvirai besityčiojančiais dėstytojais, reikalavimais mintinai iškalti enciklopedijas, nusirašinėjimo ignoravimą ir geresnius pažymius nusirašinėtojams ir kyšininkams.
aš už bakalaurą Lietuvoj, su tarkim erasmus metais svetur. O magistrantūra tai tikrai už Lietuvos ribų. Pritariu Aiharai, LT dalinis mazochizmas, nes nepakankamas dėstytojų noras dirbti, o dar tie nusirašinėjimai
apie studentus nekalbu 
Reikia, kad būtų visi vertinami žodžiu.
Atsiprasau, bet nesupratau ka strp. norejo pasakyti. Gal gali autore vienu sakiniu pasakyti savo pagrindine minti?
Na, aš irgi esu už mokslą Lietuvoje ir tikiu, kad gavus diplomą ČIA tikrai galima kažką pasiekti. Bet susidūrus su brandos egzaminų vertinimu, kurio vykdymo ir įgyvendinimo strategiją kažin ar supranta pats nec’as, pradedu abejot savo pasirinkimo likt tėvynėje teisingumu. Juk kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių…
Andriui, pagrindine mintis:
studijos Lietuvoje nėra blogiausia, kas gali nutikti studentui. Nors yra visokių minusų, bet tikiu, kad patys studentai turi galios pagerinti studijų procesą.
Aiharai ir Pow:
man labai patiko mintis apie mazochizmą:)
Dėl dėstytojų, tai sutinku, kad gali pasitaikyti įvairiausių variantų. Galbūt siaurai žiūriu iš savo ir savo draugų perspektyvos, tačiau visokiausių “įdomybių” teko sutikti ir studijuojant užsienyje ir klausantis dėstytojų-svečių iš kitur paskaitų (3 iš 4 paskaitų – didžiulis nusivylimas). Beje, galvojau, kad nepagarba studentams jau yra atgyvena pas mus…gaila.
Dėl korupcijos. Manau, kad ji klesti tam tikruose fakultetuose, padaliniuose, kur atsiranda “korupcinė” aplinka. Vėl gi, studentai dažnai žiūri pro pirštus į savo kolegų nusikaltimus ir jų neviešina (sukurtos net kelios tarnybos, viena VšĮ net siūlė 2000LT už tiesiog pranešimą apie apsigintą nupirktą darbą…organizacija skundėsi, kad per pusmetį nesulaukė nei vieno pranešimo).
Studentų pasyvumas aukštajame moksle gimdo nemažai problemų.
Teisinga ir negincytina mitnis, bet is straipsnio man pasirode kad bandoma irodyti jog studijuoti uzsienyje yra neteisingas pasirinkimas ar bent jau nusipelnes kritikos, kaip tik man atrodo kas dabartineje spaudoje labiau yra puolami tie kurie nori studijuoti uzsienyje o ne Lietuvoje
Blogorama #664
Visų pirma viskas priklauso nuo to, kiek studentas pats nori ir sugeba pasiimti iš studijų aukštojoje mokykloje. Jeigu tikslas yra gauti diplomą (beje, Lietuvoje darbdaviams šis popieriukas yra dažnai svarbesnis kriterijus nei asmeninės žmogaus savybės ir žinios – juk žmogus, neturintis to popieriuko kartais geriau išmano vieną ar kitą sritį nei tas šviežiai “iškeptas” specialistas), tada jokio tikslo nematau studijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Iš požiūrio į studijas dažnai išplaukia ir problemos dėl aukštojo mokslo kokybės. Taip, Lietuvoje nėra pažangių mokslo centrų, kartais trūksta literatūros, finansavimo problemos, etc., bet jeigu studijų tikslas yra “susirinkti” reikiamų žinių, tai Lietuvoje padaryti yra visos galimybės. Pats ne per seniausiai baigiau VU Software Engeneering bakalauro studijas ir žinau, kad lankydamas kas antrą paskaitą pats padedant universitetui susirinkau reikiamų žinių bagažą ir, manau, studijas baigiau visai neblogai.
Kodėl nestojau į magistrantūrą? Per 4 studijų metus, supratau, kad gavau pagrindus ir išmokau mokytis pats. Todėl nematau didelių problemų be universiteto pagalbos susirinkti trūkstamų žinių ar atnaujinti jau turimas. Be to, kiek pastebėjau, magistrantūros studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose yra labiau orientuotos į “mokslinių darbuotojų kepimą”.
Evaldai, pritariu tau dėl “moksliniu darbuotoju kepimo”. Tik va amžinas klausimas – kodėl neketinantys studijuoti magistro ir siekiantys tik praktinių žinių stoja į universitetus, o ne kolegijas. Olandai šitą bėdą išsprendė įkūrę neuniversitetines aukštąsias, orientuotas į praktiką ir universitetines – į teoriją. Tenai taip pat išskirtos ir magistratrūros programos. Vienos yra pusantrų metų – praktinės-profesinės ir dviejų metų – orientuotos į būsimus mokslininkus. Pas mus, deja, ne prestižas mokytis kolegijose, atitinkamai susirenka toks kontingentas žmonių, kurie stoja iš bėdos ir apie kokybę sunku kalbėti tada.
Pamiršta žmonės, kad vyksta globalizacijos procesai ir nieko čia keisto, kai 20% abiturientų/absolventų ketina studijuoti užsienyje, tai yra normalu.