Euro galima laukti ramiai

Žadėtas Euroblogo susitikimas įvyko – ketvirtadienio pavakarį užpildėme vieną „Mano Guru“ baro salę ir susėdome padiskutuoti apie eurą šiandien ir eurą rytoj. Kaip žadėjo organizatoriai, diskusijoje turėjome du svečius: SEB banko vyriausiąją analitikę Viliją Tauraitę bei fondų valdytoją ir analitiką Petrą Kudarą (taip pat ir tinklaraščio autorių). Nors maniau, kad susidursiu su daug nesuprantamų man terminų, „išversti“ reikėjo tik vieną – taigi diskusija vyko paprastai, suprantamai ir labai aktyviai.

Visą ją nesiimsiu atpasakoti. Geriau jau sudėsiu į pastraipas kelias labiau įsiminusias temas:

Graikijos krizė nepraėjo. Nepaisant eurozonos šalių paramos skolose paskendusiai Graikijai, ta parama ko gero yra labai laikina. Finansų rinkos netiki, kad šaliai pavyks greitai išsikapstyti iš duobės. Jos skolas veikiausiai teks restruktūrizuoti, kas neprilygsta bankrotui, tačiau skolininkams ir investuotojams tikėjimo ateitimi neįkvepia.

Tebelieka grėsmė Pietų Europos šalims. Nors Ispanija ir Portugalija irgi paskelbė apie taupymo programas, kol kas finansinius reitingus suteikiančios bendrovės neužsidegė optimizmu. Nepaisant milžiniškų asignacijų euro stabilizavimui, grėsmė eurozonos ekonomikai išlieka. Pats didžiausias kliuvinys pasitikėjimui – neryžtinga ES narių vyriausybių politika, nenuoseklus Europos Centrinio Banko elgesys ir abejonė dėl ES gebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus.

Tyčia valstybių finansininkai nežlugdė. Nors yra „statančių“ ant žlugimo ir nemokumo kortos, dauguma investuotojų ir obligacijų pirkėjų tikisi ūkio augimo. Kai kurių Europos šalių lyderių pastangos apriboti rizikos fondų veiklą ar tam tikras finansines operacijas yra veikiau politinis veiksmas, skirtas apraminti šalies gyventojus, nei racionalus rinkos reguliavimo sprendimas. Galimybės Graikijai pasiskolinti sumažėjo dėl dvejonių, ar Vokietija pritars jos gelbėjimui.

Kažin, ar Graikija galėjo būti „išmesta“ iš euro zonos. Tai ne vien ūkinis sprendimas. Kartą pradėjęs retinti valiutinės sąjungos gretas dėl jos narių nesubalansuoto biudžeto, po kiek laiko tikriausiai liktum tik su viena Vokietija euro zonoje. Jau nekalbant apie tai, kokią įtaką Europos Sąjungos politikai ir reputacijai tai padarytų.

Vejas saugo baudos. Jei brangiai turėsi sumokėti už išmindžiotą veją, tai kitą kartą nebelipsi ant žolės. Euro zonos šalis nuo ateities sukrėtimų galėtų apsaugoti automatinių baudų sistema: sankcijos, kurios ne derybų tvarka įsigalioja vos pažeidus biudžeto balansą ar kitus susitarimus, turinčius lemiamos įtakos visos ES gerovei. Tokia sistema gal pristabdytų ir politikų išlaidavimą prieš rinkimus, nes ateitis prie suskilusio lovio būtų daugiau nei tikėtina.

Mes galime neskubėti teisti euro. Gal estams šiandien reikia apsispręsti, ar dabartinė euro zona yra „gera vieta būti“ – mes dar galime laukti. Nepanašu, kad Lietuva prisijungtų prie euro zonos šalių anksčiau kaip 2015-aisiais, o gal net 2017-aisiais metais. Iki to laiko galima ir išlipti iš krizės, ir vėl į ją patekti. Euro klausimas Lietuvoje – ne šios vyriausybės reikalas.

Silpnas euras nedaug lemia. Teoriškai silpnas euras reiškia, kad mūsų eksportuotojams yra kiek lengviau, tačiau daugumai gyventojų tokia perspektyva nėra gera, nes žaliavas mes perkame „doleriniu“ kursu, net jei mokame eurais. Kalbama apie dolerio ir euro paritetą (kurso santykis 1:1) ar net žemesnį už dolerio kursą. Net eksportuotojams tai nelaukiamas rezultatas, nes, pavyzdžiui kurso kritimas vienu centu Vokietijos eksportą padidina vos 0,2-0,4%. Sunku pasakyti, kas būtų, jei euro kursas kristų labai smarkiai.

Euro įvedimas – politinis pripažinimas. Jei mes savo valiutą esame susieję su euru, tai iš esmės mes importuojame valiutos politiką. Teoriškai netgi galėtume vienašališkai pakeisti litą euru, nors tuomet, pasak diskusijos dalyvių, niekas su mumis Briuselyje nebesisveikintų. Iš esmės euro įvedimas yra politinis šalies pažangos ir potencialo pripažinimas. Už tai reikėtų pasveikinti estus. Tiesa, stojant Graikijai į eurozoną tas pripažinimo lygis patyrė šiokį tokį pažeminimą.

Tai tokias mintis (žinoma, ne visas) užrašiau iš Euroblogo susitikimo. Buvo smagu, kad susirinkę ne tik klausė svečių, bet ir aktyviai dalyvavo diskusijoje. Tai skatina galvoti apie kitus susitikimus. Net temą kitam jau sugalvojome, bet anksčiau laiko jos neišduosiu. Juk pasimatysime?