Skeptikų ketvirtadienis: ar euras tebėra toks patrauklus?

Marfis75 (Flickr) nuotrauka

Vakar skaičiau, kad Europos Komisija pritarė ketinimui pakviesti Estiją prisijungti prie eurozonos valstybių 2011-aisiais. Dar šių metų pradžioje tikriausiai labai nuoširdžiai būčiau pasveikinęs Baltijos kaimynus su tokiu pripažinimu. Bet šiandien? Net nežinau… Šiandien eurozona atrodo ne kaip dailiais kaspinais ir balionais papuošta nugalėtojo pakyla, o kaip spąstai.

Kadangi prisijungimas prie euro erdvės yra dar didesnės dalies suverenių valstybės teisių perdavimas centrinei Europos valdžiai, jis visuomenėje priimamas su tam tikra išlyga – tvirtu pažadu išplėsti ekonominę erdvę ir eksporto rinkas, lygiomis teisėmis dalyvauti plečiant Europos ekonominę ir konkurencinę įtaką, naikinti prekybos barjerus ir užtikrinti, kad valiutos vertė bus paspirtis, o ne trikdis nacionalinės valstybės raidai. Neneigiu, kad euras duoda, bet šių metų įvykiai parodė, kad euras gali ir atimti. Paradoksalu, tačiau dabar iš eurozonos „išstoti“ ko gero labiausiai norėtų tie, kas daugiausiai prisidėjo prie bendros ES valiutos gerovės – vokiečiai.

Tapusios mažiau atsakingos graikų, portugalų ir kai kurių kitų ES šalių „buhalterijos“ įkaitėmis, griežčiau finansus prižiūrinčios valstybės pasijuto nuskriaustos kaip tik už tai, už ką paprastai būna giriamos. Finansinis apdairumas sumokėjo už finansinio aplaidumo klaidas, nors saugiklis taip nedaryti buvo įrašytas pačiose pirmosiose Europos Sąjungos sutartyse. Daniel Gros iš Europos politikos studijų centro taip ir pasakė: „Jie suplėšė Mastrichto sutartį…“

Situacija po Graikijos krizės dar labiau pagilino vagą, skiriančią eurozonos kandidates. Iš vienos pusės, apdairi ir taupi Estija praktiškai perlipo visus slenksčius, nes, ciniškai svarstant, eurozonai reikia naujų kraujo donorų (jei netyčia tų 750 milijardų būtų negana). Iš kitos pusės – tikriausiai sumažėjo Lietuvos galimybės prisijungti prie euro per kelis artimiausius metus, nes ES nuo šiol dar labiau vengs valstybių, kurios potencialiai gali tapti reikalingos to kraujo. Serbai štai sako nebeplanuoją euro gerą dešimtį metų į priekį.

O mes? Nelabai ką turime pažadėti. Prasiskolinome iki ausų, o pažadais skolas grąžinti ateityje finansų rinkos ir ES eurozona gali ir nepatikėti. Piliečių senėjimo procesas – viena didžiausių Europos problemų – Lietuvoje daug spartesnis, nes jauni žmonės iškeliauja svetur. Nebegalime net ciniškai sakyti, kad mūsų skolas atidirbs jaunoji karta. Graikiškoji turizmo korta mūsų rankose ne koziris. Dažniausiai optimistai mini mūsų šviesius protus ir novatoriškumą, bet tie šviesūs protai šiandien studijuoja Edinburgo bei Lydso universitetuose ir grįžti namo neketina. Todėl nežinia, ar mūsų perspektyvos prisijungti prie euro zonos yra bent kiek didesnės nei serbų. Po šiųmečių skaudžių pamokų ES vengs glaudesnės integracijos su potencialiomis demografinėmis „bombomis“.

Liksime euro šalis stebėti iš pakraščio? Jei tikėsime kai kuriais skeptikais, taip gal net geriau. Yra manančių, kad „trilijoninis“ gelbėjimas yra ES pastangų riba – darinys, kurio atskirose teritorijose darbo užmokestis ir produktyvumas skiriasi iki penkių kartų šių skirtumų nesugebės ištverti neperkaitęs…