110 milijardų eurų gelbėjimo ratas. Ar pakaks?

Asteroid (Flickr) nuotrauka

110 milijardų eurų. Nesu tikras, ar kada nors mačiau tokį skaičių – net ant popieriaus ar kompiuterio ekrane užrašytą. Tačiau nuo šiandien jis bus dažnai kartojamas – mat tokio dydžio gelbėjimo ratas skolų liūne grimstančiai Graikijai mestas Europos Sąjungos šalių ir Tarptautinio valiutos fondo sutarimu. Iš šios sumos 80 milijardų surinks euro zonos šalys, o dar 30 – TVF.

Žinoma, „gelbėjimo ratu“ šiuos pinigus galima laikyti tik tuo atveju, jei vienintelė alternatyva būtų valstybės nemokumas. Juk tai ne dovana, o paskola, kurią Graikijai reikės grąžinti. Negana to, grąžinti, ne ieškant palankiausio ekonominio kelio laisva valia, o karpant ir lopant šalies biudžetą ir pinigų srautus griežtai pagal kreditorių reikalavimus.

„The Guardian“ numatomas taupymo ir biudžeto pertvarkymo priemones vadina beprecedentėmis. Dviem procentais didės PVM, didinamas akcizas už tabaką, alkoholį, degalus, drastiškai mažinamos viešojo sektoriaus darbuotojų algos, didinamas pensijinis amžius, įšaldoma numatytų socialinių programų plėtra. Nedarbas, dabar siekiantis 18%, netrukus gali pavyti ir pralenkti rekordinius Ispanijos 20%.

Ir net nepaisant to, kad ES euro zonos valstybių vadovai ketina skubiai patvirtinti pažadėtą sumą, neaišku, ar sumanytas pagalbos planas bus įgyvendintas. Graikijoje prasideda krizė 2.0, dar nepasibaigus krizei 1.0. Antroji gali būti gerokai gilesnė ir dėl to, kad beveik pusė apklaustų šiomis dienomis graikų ketina streikuoti. Kukliausiai gyvenantys žmonės nejaučia gavę ką nors iš tų skolų, kurias taip beatodairiškai ėmė ankstesnės šalies vyriausybės, tad ir grąžinti jų nenori, ypač su tokiomis skaudžiomis palūkanomis. Apžvalgininkai šalyje ir užsienyje nerimauja dėl galimos streikų ir riaušių bangos.

Žiūrint optimistiškai, Graikija labai vargingai gyvens bent penkerius artimiausius metus. Žiūrint pesimistiškai, 110 milijardų yra tik pirmos pakuros krosnyje, kuri sudegins dar daugybę milijardų – tiek pačioje Graikijoje, tiek ir kitose „silpnosiose euro grandyse“ – Portugalijoje, Ispanijoje, gal dar Italijoje ir Airijoje. Krizės skeveldros pasieks ir naujas ES nares: kas abejoja, kad naujų euro zonos narių priėmimas bus kelis kartus sunkesnis, jei išvis įmanomas?

Europos Sąjungai dabar apskritai niūrus laikas. Regimai dūžta visos viltys, kad dabartiniai sąjungos principai yra tinkami šalims su viena valiuta, tačiau labai skirtinga politika, ekonomikos lygiu ir valdymo principais. Ne kartą teko skaityti, kad „vienintelė išeitis“ yra vadinamosios Jungtinės Europos Valstijos. Lisabonos sutartis, pasak finansų ekspertų, nėra pakankamas žingsnis didinant ES integraciją. Tačiau ar ryžtųsi ES narės prarasti labai didelę suverenumo dalį mainais į teoriškai stabilesnę ekonominę ateitį?

Beskaitydamas apie Graikijos bėdas mūsų „diržo susiveržimą“ Lietuvoje laikyčiau pakankamai neskausmingu – jei tik, žinoma, jo pakaks atsigauti. Užsienio apžvalgininkai, dar neseniai nurašę Latviją ir kiek švelnesniais, bet ne mažiau skaudžiais žodžiais įvertinę Lietuvos perspektyvas, dabar jau ima girti Baltijos šalis už racionalius, laiku padarytus žingsnius. Netgi siūlo mokytis iš mūsų. Duokdie, kad to pakaktų…

Kadangi nesu ekonomistas, man visą laiką neduoda ramybės paiki klausimai, į kuriuos niekur nerandu atsakymų, nors, regis, šiuo metu jie turėtų rūpėti daugeliui:

1. Kodėl, žinodamos galimas pasekmes, valstybės tiek daug skolinasi?
2. Ar įmanomas subalansuotas valstybės gyvenimas be išorinių skolų? Ar yra taip gyvenančių valstybių? Jei taip – ar galima iš jų nusirašyti receptą? (naftos ir dujų išteklių nesiūlyti)
3. Kaip skurdžiai gyventume, jei nebūtume prasiskolinę? T.y. kiek ūkio gerovės Lietuvoje pridėjo skolos užsieniui?
4. (konspiracinis klausimas) Ar valstybės nepatiria spaudimo skolintis? Jei taip, tai kas tą spaudimą daro?

Tikiuosi, kad Euroblogą skaito šviesios galvos, kurios sugebės atsakyti…