Jis nebūtinai uždirba 100% – ne kiekvienas yra patenkintas uždarbiu, tačiau kokia ta alga bebūtų, vidutiniškai Europos Sąjungos šalyse moteris vis tiek uždirbs 18% mažiau. Ir tai tik viena vyrų ir moterų darbo teisių lygybės problemų. Neretai vengiama moteris priimti į tam tikras „kritiškai svarbias“ įmonei ar atsakingas pareigas, ypač jei vadovai mano, kad yra reali „jaunos mamos“ grėsmė: investuosi dabar į specialistės apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą, o ji ims ir išeis motinystės atostogų – grįžus teks viską kartoti iš naujo. Pinigų švaistymas, ar ne?

O kur dar viršvalandžiai, su kuriais, žinoma, neoficialiais, daug mieliau sutinka jauni, nevedę vyrai? Neapmokamas darbas – didelis neprižiūrimas verslo „šešėlis“, kuriuo, tačiau, nevengia pasinaudoti net santykinai respektabilios įmonės. Juk mūsų darbo produktyvumas vis dar yra mažesnis už Europos vidurkį? Tai ar ne natūralu, kad reikia dirbti daugiau? Taip pasiūlymus panaktinėti darbe argumentuojanti valdžia apie atlygio skirtumus pamiršta, bet mes jau esame pripratę prie selektyvaus darbdavių užmaršumo…

Moterų ir vyrų uždarbio lygybės neskatina ir atkakliai skatinamas uždarbio sumos konfidencialumas. Mažiausiai dviejose įmonėse, kuriose teko dirbti, pasirašiau darbo sutartį, kurios vienas punktų buvo „Uždarbio suma yra konfidenciali“. Paslaptis išlaikoma ne tik „išorėje“, bet ir įmonės viduje – atvirai apie algą kalbėti nepadoru. Gal tas konfidencialumas apsaugo nuo nuolatinio savo pastangų ir atlygio už jas lyginimo su analogiškais kolegų skaičiais (su visomis tokiai nedėkingai temai būdingomis paskemėmis), tačiau jis yra puiki priedanga ir vyrų bei moterų atlyginimų nelygybei.

Ar susidūrėte tiesiogiai su uždarbio nelygybės problema? Iš savo patirties negaliu semti, nes dažniausiai dirbau „vienetinį“ darbą – t.y. neturėjau tokias pačias pareigas užimančių kolegių ar kolegų, su kuriais (nepaisant draudimų) galėčiau palyginti savo algą. Galiu tik pasakyti, kad maždaug trečdalį karjeros dirbau tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas moterų, ir paliudyti, jog kitas stereotipas – apie neva menkesnius moterų sugebėjimus vadovauti kolektyvui – yra iš piršto laužtas. Aš tai žinau, jūs tai žinote, bet „seksistinių stereotipų gajumas“ yra prioritetinė lyčių lygybės sritis bent penktadaliui europiečių ir maždaug 11% Eurobarometro apklaustų lietuvių (žr. tyrimo dokumentus prie pirmosios nuorodos). Apskritai su teiginiu „Verslo bendruomenėje dominuoja vyrai, kurie nepakankamai pasitiki moterimis“ sutinka beveik trys ketvirčiai ES gyventojų – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje.

Taigi nors šiandien viešai apie „moterį prie puodų“ kaip apie idealą kalbama gerokai rečiau, realios nelygybės tarp lyčių likę daug. Ir dėl to kovo 8-oji man tebeatrodo svarbi data (na, gerai – tikriausiai atspėjote, kad iki to prisikasiu kurioje nors rašinio vietoje). Ji turi politinių ir ideologinių asociacijų, kurios nepatinka dešiniųjų pažiūrų žmonėms, tačiau kartu ji žymi ilgą ir sudėtingą lyčių lygybės siekio istoriją: nuo teisės balsuoti, teisės mokytis ir studijuoti aukštosiose mokyklose, teisės užimti pareigas valstybės institucijose iki šiandien, kai turime moterį-prezidentę, kurios, beje požiūris į kovo 8-ąją kaip šventę neoficialiai yra „daugiau nei skeptiškas“.

Jei negerai yra šiandien sveikinti, tai galiu nesveikinti – galiu palaukti, kol „ir jis, ir ji uždirbs po lygiai“, po lygiai dalinsis vargus ir džiaugsmus, pramogas ir pareigas. Šis dalykas nesusijęs su konkrečia data ir iš esmės yra ilgas procesas, bet džiaugčiausi radęs kurių nors metų kalendoriuje jo pabaigos dieną, tegu ir ne kovo mėnesį…

Liber (Flickr) nuotrauka

Neseniai The New York Times paskelbė straipsnį „Lisabonos sutarčiai nepavyko iškelti ES į pasaulinę areną“. Jo autorius teigia, kad aštuonerius metus derinta, labai sunkiai ratifikuota Sąjungoje Lisabonos sutartis kol kas nedavė europiečiams jokios naudos, jei nepadarė žalos…

Straipsnio mintys:

• Pirmasis ES prezidentas ir pirmoji užsienio politikos vadovė yra neryškios asmenybės.
• Nuo naujos valdžios atsiradimo nesumažėjo disputų dėl užsienio politikos ir jos atstovų.
• Lisabonos sutartis nepadėjo išvengti krizės Graikijoje.
• Ispanijos siekis surengti ES-JAV aukščiausiojo lygio susitikimą įnešė dar daugiau painiavos į tarptautinius santykius. Galiausiai JAV prezidentas į Europą neatvyko.

Kaip manote jūs? Ar per anksti skaičiuojame viščiukus ir reikia palaukti, kol visos ES šalys suderins savo interesus su Lisabonos sutartyje numatyta naująja tvarka, ar, vis dėlto, ši sutartis jau pasmerkta? „Skeptikų ketvirtadienis“ ragina išsakyti visas nuomones: ir kritiškas, ir nuosaikias, ir entuziastingas.

Pernai metų lapkritį Gallup atliko Europos komisijos sveikatos ir vartotojų direktorato užsakytą apklausą, siekiančią sužinoti, kaip Europos Sąjungos gyventojai vertina kiaulių gripo (viruso H1N1) grėsmę savo ir artimųjų sveikatai.

Dabar, kai žiniasklaidos dėmesys šiai ligai yra atslūgęs, tyrimo gauti skaičiai atrodo natūraliai nuosaikūs, tačiau rudens pabaigoje santykinis europiečių skeptiškumas būtų šiek tiek nustebinęs (pamenate kaukes gatvėse?).

Visą ataskaitą galite rasti Eurobarometro svetainėje, o čia pateikiu tik keletą įdomesnių diagramų ir skaičių.

Klausimas: Ar ketinate šiemet pasiskiepyti nuo sezoninio gripo?

Įdomiausias akcentas – labai mažas abejojančiųjų skaičius.

Klausimas: Ar nerimaujate, kad 2009-ųjų H1N1 virusas gali tapti rimta grėsme?

Kiti įdomūs skaičiai iš tyrimo:

• 57% mano, kad galimybė asmeniškai užsikrėsti kiaulių gripu yra labai menka arba išvis jos nėra.
• 81% pasitiki tuo, ką apie virusą sako gydytojai (aukščiausias rezultatas), tik 29% pasitiki tuo, kas rašoma internete. Autoritetai išsidėsto taip: gydytojai, nacionalinė valdžia, Europos valdžia, žiniasklaida, internetas. Apie gripo grėsmę dauguma ES gyventojų sako sužinoję iš TV (65%) arba spaudos (36%).
• 50% manė, kad žiniasklaida virusui skyrė daugiau dėmesio, nei derėtų. Tik 9% to dėmesio pasirodė per mažai.
• Nors dauguma apklaustųjų žinojo, kad pagrindinė profilaktinė priemonė yra dažnas rankų plovimas, apie tai geriausiai buvo informuoti suomiai (78%), o menkiausiai… lietuviai (25%). Tiesa, tik ketvirtis apklaustųjų sakė dėl gripo pavojaus pakoregavę savo kasdienės higienos įpročius.
• Apskritai skiepų nuo gripo efektyvumu tiki tik 24% europiečių, 30% sako netikį, kad vakcina gali būti saugi ir efektyvi.

Taigi klausimas jums: ar plovėte rankas dažniau ir kaip būtumėte atsakę į Eurobarometro klausimus apie gripą?

Jei Euroblogo įrašų kalendorius neklysta, visai netrukus galėsime pažymėti pirmųjų šio projekto metų sukaktuves. Nors pastaraisiais mėnesiais tinklaraštis atrodo kiek sulėtėjęs, per metus jis pasiekė daugiau, nei galima būvo tikėtis – projektas pagal prenumeruojančių jo rašinius skaičių patenka į Lietuvos skaitomiausiųjų dešimtuką. Tiek pasiekus verta tęsti. Tęsti su naujais sumanymais ir nauja energija – tokios išvados priėjome besitardami su EK atstovybe Lietuvoje.

Kadangi pasišoviau atlikti dalį organizacinių darbų, noriu trumpai išdėstyti idėjas, kurias ketiname įgyvendinti:

• Savaitės temos. Diskusija gyva tada, kai yra akstinas ją pradėti ir joje dalyvauti. Iki šiol beveik kiekvienas autorių įrašas buvo tema diskusijai, tačiau greta jų norėtųsi turėti temų, tiesiogiai susijusių su aktualijomis. Kaip Europa gelbės Graikiją ir kiek tai kainuos? Ar Europos Komisija gali tapti Microsoft ir Google tarpusavio santykių suvedinėjimo arena? Ar mes jau turėjome pajusti „Lisabonos“ privalumus, ar reikia apsiginkluoti kantrybe? – Temų tiek, kad išsirinkti bus keblu…
• Vaizdžioji statistika.  Jaučiu silpnybę vaizdžiajai statistikai. Sprendžiant iš to, kuo dalinasi žmonės laiškuose ir Facebook tinkle – ne aš vienas. ES turi stulbinamą kiekį įdomios statistikos ir informacijos, tačiau ją galima pateikti įdomiau. Kodėl nepabandžius?
• „Skeptikų ketvirtadienis“. Niekas Eurobloge nevaržė nuomonių įvairovės, bet kartą per savaitę galima bandyti pakurti tikrą argumentų ir kontrargumentų ugnį (civilizuotą ir pagarbią, žinoma). Mes metame teiginį į areną ir įleidžiame visus norinčius jį sudraskyti. Tai būdas pažinti abejones, atskleisti požiūrius ir pasisemti minčių ateities rašiniams bei diskusijoms.
• Eksperto komentarai. Trumpas politikų, politologų, ekonomistų, teisininkų ir kitų sričių ekspertų komentaras aktualia tema. Labiau citata, nei interviu.
• Srautas. Norėtųsi, kad Euroblogas būtų ne tik diskusijų, bet ir naujienų, susijusių su Lietuva Europoje, centras. ES planai, užsienio ir Lietuvos žiniasklaidos straipsniai, įvykiai ir renginiai Lietuvoje – į bendrą straipsnių erdvę tokia invazija nepasiteisintų, tad ketiname padaryti atskirą „dėželę“ šioms euronaujienoms po Euroblogo stogu. Kad būtų radinių kasdien apsilankius.
• „Slapti“ projektai. Na, jie dar slapti. Laikinai, kol jiems ruošiamės. Tačiau visiškai atvirai prašome idėjų ir pasiūlymų, kritikos ir komentarų tolesniems darbams ir tinklaraščio tobulinimui.

Mano vaidmuo, kaip minėjau, yra organizacinis. Turintis tik vieną tikslą – pagyvinti Euroblogą ir suburti aplink jį aktyvesnę bendruomenę. Matyčiau joje ne tik dabartinius autorius bei skaitytojus, bet ir visus neabejingus ateičiai, bestudijuojančius visuomenės ir politikos dalykus, šiaip iniciatyvius ir šviesius žmones. Žinau, kad jų turime daug. Belieka juos pasiekti ir draugiškai prisistatyti.

Futureatlas.com (Flickr) nuotrauka