Timo W2S (Flickr) nuotrauka

Šiandien perskaičiau, kad Google ištesėjo duotą žodį ir nukreipė google.cn paieškos sistemą į necenzūruojamą google.com.tw. Kinijos valdžia ilgai atsikalbinėjo dėl cenzūros reikalavimų šioje šalyje veikiančioms interneto paslaugų bendrovėms, taigi galiausiai dėl nieko nesusitarta. Nuo šiol naudojimasis Kinijoje Google paieška tikriausiai bus laikomas disidentavimu.

Kiek anksčiau perskaičiau, kad ES, Lietuvos Seimui pakoregavus planuotą nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, daugiau pretenzijų nebeturi. Gal tas įstatymas visų ir netenkina, bet šiuo atveju bent jau kompromisas šioks toks pasiektas.

O dabar štai skaitau, kaip ES šalių užsienio ministrai susitikime Briuselyje ketina griežtai pasmerkti Irano valdžią, kuri agresyviai blokuoja Eutelsat palydovus, transliuojančius BBC World Service ir Deutsche Welle programas persų kalba. Bandymai kreiptis per tarptautinę transliuotojų organizaciją ITU turėjo tiek pat naudos, kaip Tarptautinės atominės agentūros protestai dėl ginklams tinkamo urano sodrinimo.

Skaitau ir galvoju – keista, kad XXI amžiuje taip dažnai tenka susidurti su cenzūra. Tikriausiai esu išlepintas spaudos, žodžio, tikėjimo ir kitų laisvių, garantuotų Lietuvos ir ES gyventojams, kad net sunkiai suvokiu, kodėl didelė dalis kinų noriai cenzūruoja iš atminties tankus sostinės aikštėje (ir palaiko vyriausybės pastangas), smerkia tai viešai prisimenančius disidentus. Paslaptis ir tai, kaip jaučiasi Irano gyventojas, kuris vietoje BBC bangos radijo imtuve randa šnypštimo garsą. Nors ne – pastarąjį dalyką dar įsivaizduoju, nes mūsų VEFas Vilniuje labai sunkiai pasiekdavo „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Kaime štai – kitas reikalas. Slopintuvai nesiekdavo, tad dėdė, pamenu, nuolat klausydavo uždraustų radijo stočių.

Bet jei pažiūrėsime plačiau, tai rasime, kad kiekviena šalis, valdžia ir santvarka turi sąrašą pavojingų dalykų, apie kuriuos rašyti nevalia. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies be cenzūros, tegu ir po informacijos paskelbimo. Daugelis dalykų, išvardinamų tarp draudžiamos skelbti informacijos, yra tarsi savaime suprantami: karo ar tautinės nesantaikos kurstymas, valstybės paslaptys, ginklų ar sprogmenų gamybos instrukcijos, kai kurių žalojančių sveikatą ar visuomenės elgesį dalykų reklama. Karščiausia čia ne ta labiausiai uždrausta, o pilkoji zona šalia, su kuria susiduria, tarkime, žurnalistai, tirdami valstybės pareigūnų veiksmus. Jei tik jie bent kiek susiję su šalies saugumu ar gynyba, duomenis surinkti tampa itin sudėtinga, nes paslapties šydu lengva uždengti ir būtinuosius, ir ne tokius būtinus duomenis.

Beje, valstybės paslaptimi Lietuvoje gali tapti ir patys politikai. Seime ketinama vėl svarstyti žiniasklaidos įstatymų pataisas, tarp pasiūlymų kurioms yra ir valstybės tarnų privatumo apsauga, atitversianti juos nuo žurnalistų dėmesio. Žinoma, tik tais atvejais, kai politikas to nepageidauja.

Taigi, nors stebiuosi kinais ar Irano gyventojais, tikriausiai turiu stebėtis ir savimi, dažnai pernelyg atsainiai žiūrinčiu į nuolatines pastangas riboti informaciją. Mūsų „iranai“ mažesni ir ne tokie grėsmingi, bet mes jų turime ir tikriausiai visada turėsime.

Jenny Downing (Flickr) nuotrauka

Šiomis dienomis paskelbta Europos naujovių kūrimo ir diegimo suvestinė (EIS) – negailestinga mūsų pastangoms neatsilikti nuo progreso: nors bendroje įskaitoje Lietuva nėra paskutinė iš visų 27 ES šalių, tačiau pagal svarbius dinamikos rodiklius mūsų šalis yra pačiame gale.

Suvestiniame sąraše (žr. PDF dokumentą) pagal 2008-ųjų rodiklius esame ketvirti nuo galo – lenkiame Bulgariją, Latviją ir Rumuniją, tačiau nuo ES vidurkio atsiliekame beveik 2 kartus. Tačiau, jei niekas nesikeis, ateityje mes atsidursime šios lentelės gale, nes kitose šalyse novatoriškumas auga gerokai sparčiau:

Lentelėje, kuri suskirsto šalis pagal naujovių kūrimo ir diegimo lygį (vertikaliai, viršuje geriausi rezultatai) bei augimo spartą šioje srityje (horizontaliai, kairėje geriausi rezultatai), mes esame „stagnatorių kampe“ – kartu su Kroatija. Taigi nors Latviją, Bulgariją ir Rumuniją dar lenkiame, dėl augimo spartos netrukus galime ir atsilikti.

Europos Komisija skatina, kad ES šalių biudžete būtų numatyta ne mažiau 3% skirtų mokslo ir technologijų tyrimams bei jų skatinimui. Bet ne viskas priklauso tik nuo valstybės sprendimų…

Kas kliudo?

Išskaidyta EIS ataskaita pateikia šiek tiek užuominų. Žmogiškieji resursai (švietimas, išsilavinimas) Lietuvoje yra puikūs – mes gerokai lenkiame Europos vidurkį. Pagal finansų ir mokestinę aplinką esame viduriuke, kiek žemiau ES vidurkio. Žmonių verslumas yra kiek mažesnis nei vidurkis, bet netoli jo. Tačiau visai kitas vaizdas, stebint verslo veiklos kryptis – Lietuvoje investavimas į naujoves yra vienas mažiausių Europoje, atitinkamai maža yra ir jų grąža bei integracija į verslą. Pagal ekonominį naujovių efektą ekonomikai esame treti nuo galo.

Gali būti, kad EIS ataskaita klysta, tačiau iš jos galima daryti preliminarią išvadą, kad Lietuvai labiausiai kenkia strateginės verslo kryptys. Neblogais tarpininkais ir prekybininkais lyg ir tapome, o štai novatoriais – deja, ne… Ko reikia, kad Lietuva pradėtų kurti naujoves? Valstybinių prioritetų? Technologijų verslo skatinimo? Investicinių struktūrų?

Ar taisosi reikalai? Gyvenimas pagerėjo? Turite vilčių, kad artimiausiu metu ekonomikos atsigavimas spartės?

Kai kurie ekonominiai rodikliai vis gerėja, tačiau optimizmo nei Lietuvoje, nei euro zonos valstybėse kol kas nėra. Vasarį, pasak „The Irish Times“, pasitikėjimas ekonomikos perspektyva euro zonos valstybėse krito pirmą kartą per pastaruosius 10 mėnesių: pramonės ir paslaugų sferos optimizmą nusvėrė prekybininkų ir namų ūkių pesimizmas. Ir tai dar buvo prieš Graikijos krizę…

Tačiau Europos Komisija teigia, kad euro zonos šalių nuotaikos pakito tikrai nedaug ir iš esmės yra netoli visos ES vidurkio. Kažin, ar taip galima būtų pasakyti apie Lietuvos gyventojų nuotaikas, kurių tyrimą šiandien paskelbė Delfi. Beveik 60% apklausoje nurodė, kad jų gyvenimas pastaruoju metu pablogėjo, o pagerėjimo rudenį laukia vos 11,7%. Apklausos duomenys tikriausiai yra ganėtinai tikslūs, nes ten pat pateikiami Statistikos departamento skaičiai beveik sutampa.

Bet jei situacija iš tiesų gerėja, o žmonės tebėra niūrūs, tai kodėl? Sociologai sako, kad esame inertiško mąstymo ir į permainas teigiamai sureaguojame tik tuomet, kai jos mus paliečia tiesiogiai. Nedaugeliui dar taip nutiko. Atsigaunantis verslas neskuba didinti darbo vietų ar gerinti uždarbį – iki tol dar reikia kompensuoti patirtus nuostolius, vytis konkurentus ir t.t. Greičiausiai ekonominis pagerėjimas žmogaus kišenę pasiekia smulkiajame versle – gaila tik, kad ne taip daug jo turime.

Mano namų pajamos per pastaruosius metus sumažėjo beveik trečdaliu. Badaujančių nėra, bet kadangi pertekliaus ir anksčiau nebuvo, tai nuosmukis pasijuto. Padaugėjo rūpesčių, atsirado įtampos ir netikrumo jausmas. Jį sunku ignoruoti, netgi skaitant teigiamas šalies ar Europos ūkio naujienas. Nors bandau likti optimistas, nuoširdumo šiame jausme kol kas mažoka.

O kaip gyvenate jūs? Geriau? Blogiau? Prastokai, bet su perspektyva?

(iliustracija iš Flickr)

Šios savaitės statistikos skaičius – Europos Parlamento balsavimo dėl ES skaidrumo derybose dėl ACTA sutarties rezultatas: 663 parlamentarai balsavo prieš dabartinę ACTA derybų eigą, vos 13-ka – už (16 EP deputatų susilaikė).

EP balsų pasiskirstymas, balsuojant dėl ACTA sutarties, jos skaidrumo ir suderinamumo su ES teise

Rezultatas daugiau nei įspūdingas, tačiau, manau, reikėtų paaiškinti, kas gi yra ta ACTA. ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement) yra tarptautinė sutartis dėl sugriežtintos intelektinės nuosavybės apsaugos. Pasak svetainės EuroActiv, anksčiau buvo numatyta visus intelektinės nuosavybės apsaugos susitarimus derinti Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijoje (WIPO), tačiau jos narėms nesutarus dėl bendrų priemonių, kai kurios šalys nutarė tartis dėl griežtesnių priemonių. Taip prieš du metus ir atsirado ACTA, kurios atstovai, įskaitant ES atstovaujančią Europos komisiją, jau buvo susitikę septynis kartus.

ACTA šalys: ES, Kanada, JAV, Australija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Šveicarija, Marokas, Meksika ir Pietų Korėja

ACTA tikslas – papildomos teisinės bazės, praktinių teisėsaugos priemonių ir tarptautinio bendradarbiavimo paruošimas efektyvesnei kovai su intelektinės nuosavybės pažeidimais. Sutarties taikinys – ne tik padirbti žinomų firmų gaminiai, nelegalus vaistų importas, bet ir autorių teisių pažeidimai internete. Siūlomos kovos priemonės, įtraukia interneto vartotojų sekimą, privačių duomenų atskleidimą be teismo sprendimo, privalomą interneto paslaugų tiekėjų vykdomą srauto filtravimą, papildomas bausmes, įskaitant atjungimą nuo interneto.

Nors Europos Komisijos ACTA tinklalapyje pabrėžiamas derybų informacijos viešumas, ACTA derybininkai ne kartą yra kaltinti dėl to, kad viešai nėra prieinami derybų protokolai, o patys derybų dalyviai negali žiniasklaidai komentuoti jų turinio, nes yra pasirašę slaptumo sutartis.

Tačiau nepaisant slaptumo, dalis ACTA dokumentų pateko į viešumą (nuoroda į naujausią dokumentą) ir sukėlė didžiulį sąmyšį. Iš tų dokumentų, pasak Europos interneto tiekėjų organizacijos EuroISPA, paaiškėjo, kad ACTA derasi dėl radikalių šalių-dalyvių įstatymų pakeitimų ir naujų privatumo, žmogaus teisių, informacijos sklaidos bei jos ribojimo nuostatų, ypač tos sutarties dalys, kuriose kalbama apie internetą.

Taigi šiandien Europos Parlamentas tiesiog pareikalavo atskleisti ACTA derybų turinį, remdamasis tuo, kad pagal Lisabonos sutartį, nuo 2009-ųjų gruodžio 1 dienos Europos komisija „yra teisiškai įsipareigojusi neatidėliotinai ir pilnai informuoti Europos Parlamentą apie tarptautinių derybų eigą“. Tuo pačiu EP pakartojo asmeninės informacijos ir piliečių teisės naudotis internetu neliečiamumo svarbą. Europos Parlamentas pažymėjo, kad nėra prieš ACTA tikslus ar EK dalyvavimą derybose, tačiau paragino derybas vesti skaidriai ir nepasirašyti sutarties, kuri pažeistų pagrindines ES piliečių teises ar verstų keisti ES narių įstatymus.

2008-ųjų lapkritį į Europos Komisiją su prašymu atskleisti ACTA derybų sutartį kreipėsi Laisvos informacijos infrastruktūros fondas (FFII), tačiau gavo neigiamą atsakymą. FFII gali kreiptis į Europos Teismą, tačiau bylos svarstymas gali užtrukti daug metų, o ACTA derybų nuostatos esą svarbios milijonams piliečių jau šiandien. Matyt kaip tik dėl to Europos Parlamentas ir priėmė tokį sprendimą.

ACTA nevienareikšmiškai vertinama visame pasaulyje. Kritiškai derybų konfidencialumą ir jų nuostatas viešai paskelbtuose dokumentuose vertina EFF, Public Knowledge ir kitos interneto vartotojų teisių organizacijos; „Gydytojai be sienų“ yra susirūpinę, kad sutartis siekia užkirsti nebrangių (generic) vaistų importą ir prieinamumą mažiausiai pajamų gaunančioms ir labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms.

Abejojama ne tik dėl ACTA nuostatų, bet ir dėl pačios sutarties tikslingumo. Kritikai teigia, kad sutartis nebus veiksminga vien dėl to, kad joje dalyvauja nedidelė pasaulio valstybių dalis (žr. žemėlapį) – ir dar būtent ta, kurioje intelektinės nuosavybės pažeidimai kelia mažiausiai rūpesčių. Bendras „intelektinis klimatas“ esą labiausiai priklausys nuo to, kaip elgsis ne ACTA sutarties valstybės, ypač Kinija, Rusija ir Indija.

Net po EP balsavimo nėra aišku, kada bus atskleistos ACTA sutarties smulkmenos ir kada šis dokumentas bus prieinamas viešai diskusijai. Jei galutiniame sutarties tekste liks ištraukose paviešintos atjungimo nuo interneto ar vartotojų sekimo nuostatos, veikiausiai dėl jos priėmimo dar bus daug karštų diskusijų. Kaip ES galės paaiškinti savo piliečiams viešai svarstanti interneto prieigą įtraukti prie esminių žmogaus teisių, o už uždarų durų besideranti dėl tų pačių piliečių atjungimo nuo interneto?