Kova su cenzūra

Timo W2S (Flickr) nuotrauka

Šiandien perskaičiau, kad Google ištesėjo duotą žodį ir nukreipė google.cn paieškos sistemą į necenzūruojamą google.com.tw. Kinijos valdžia ilgai atsikalbinėjo dėl cenzūros reikalavimų šioje šalyje veikiančioms interneto paslaugų bendrovėms, taigi galiausiai dėl nieko nesusitarta. Nuo šiol naudojimasis Kinijoje Google paieška tikriausiai bus laikomas disidentavimu.

Kiek anksčiau perskaičiau, kad ES, Lietuvos Seimui pakoregavus planuotą nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos įstatymą, daugiau pretenzijų nebeturi. Gal tas įstatymas visų ir netenkina, bet šiuo atveju bent jau kompromisas šioks toks pasiektas.

O dabar štai skaitau, kaip ES šalių užsienio ministrai susitikime Briuselyje ketina griežtai pasmerkti Irano valdžią, kuri agresyviai blokuoja Eutelsat palydovus, transliuojančius BBC World Service ir Deutsche Welle programas persų kalba. Bandymai kreiptis per tarptautinę transliuotojų organizaciją ITU turėjo tiek pat naudos, kaip Tarptautinės atominės agentūros protestai dėl ginklams tinkamo urano sodrinimo.

Skaitau ir galvoju – keista, kad XXI amžiuje taip dažnai tenka susidurti su cenzūra. Tikriausiai esu išlepintas spaudos, žodžio, tikėjimo ir kitų laisvių, garantuotų Lietuvos ir ES gyventojams, kad net sunkiai suvokiu, kodėl didelė dalis kinų noriai cenzūruoja iš atminties tankus sostinės aikštėje (ir palaiko vyriausybės pastangas), smerkia tai viešai prisimenančius disidentus. Paslaptis ir tai, kaip jaučiasi Irano gyventojas, kuris vietoje BBC bangos radijo imtuve randa šnypštimo garsą. Nors ne – pastarąjį dalyką dar įsivaizduoju, nes mūsų VEFas Vilniuje labai sunkiai pasiekdavo „Amerikos balsą“ ar Vatikano radiją. Kaime štai – kitas reikalas. Slopintuvai nesiekdavo, tad dėdė, pamenu, nuolat klausydavo uždraustų radijo stočių.

Bet jei pažiūrėsime plačiau, tai rasime, kad kiekviena šalis, valdžia ir santvarka turi sąrašą pavojingų dalykų, apie kuriuos rašyti nevalia. Tikriausiai nėra pasaulyje šalies be cenzūros, tegu ir po informacijos paskelbimo. Daugelis dalykų, išvardinamų tarp draudžiamos skelbti informacijos, yra tarsi savaime suprantami: karo ar tautinės nesantaikos kurstymas, valstybės paslaptys, ginklų ar sprogmenų gamybos instrukcijos, kai kurių žalojančių sveikatą ar visuomenės elgesį dalykų reklama. Karščiausia čia ne ta labiausiai uždrausta, o pilkoji zona šalia, su kuria susiduria, tarkime, žurnalistai, tirdami valstybės pareigūnų veiksmus. Jei tik jie bent kiek susiję su šalies saugumu ar gynyba, duomenis surinkti tampa itin sudėtinga, nes paslapties šydu lengva uždengti ir būtinuosius, ir ne tokius būtinus duomenis.

Beje, valstybės paslaptimi Lietuvoje gali tapti ir patys politikai. Seime ketinama vėl svarstyti žiniasklaidos įstatymų pataisas, tarp pasiūlymų kurioms yra ir valstybės tarnų privatumo apsauga, atitversianti juos nuo žurnalistų dėmesio. Žinoma, tik tais atvejais, kai politikas to nepageidauja.

Taigi, nors stebiuosi kinais ar Irano gyventojais, tikriausiai turiu stebėtis ir savimi, dažnai pernelyg atsainiai žiūrinčiu į nuolatines pastangas riboti informaciją. Mūsų „iranai“ mažesni ir ne tokie grėsmingi, bet mes jų turime ir tikriausiai visada turėsime.