Jis uždirba 100%, ji – 82%
Jis nebūtinai uždirba 100% – ne kiekvienas yra patenkintas uždarbiu, tačiau kokia ta alga bebūtų, . Ir tai tik viena vyrų ir moterų darbo teisių lygybės problemų. Neretai vengiama moteris priimti į tam tikras „kritiškai svarbias“ įmonei ar atsakingas pareigas, ypač jei vadovai mano, kad yra reali „jaunos mamos“ grėsmė: investuosi dabar į specialistės apmokymą ir kvalifikacijos kėlimą, o ji ims ir išeis motinystės atostogų – grįžus teks viską kartoti iš naujo. Pinigų švaistymas, ar ne?
O kur dar viršvalandžiai, su kuriais, žinoma, neoficialiais, daug mieliau sutinka jauni, nevedę vyrai? Neapmokamas darbas – didelis neprižiūrimas verslo „šešėlis“, kuriuo, tačiau, nevengia pasinaudoti net santykinai respektabilios įmonės. Juk mūsų darbo produktyvumas vis dar yra mažesnis už Europos vidurkį? Tai ar ne natūralu, kad reikia dirbti daugiau? Taip pasiūlymus panaktinėti darbe argumentuojanti valdžia apie atlygio skirtumus pamiršta, bet mes jau esame pripratę prie selektyvaus darbdavių užmaršumo…
Moterų ir vyrų uždarbio lygybės neskatina ir atkakliai skatinamas uždarbio sumos konfidencialumas. Mažiausiai dviejose įmonėse, kuriose teko dirbti, pasirašiau darbo sutartį, kurios vienas punktų buvo „Uždarbio suma yra konfidenciali“. Paslaptis išlaikoma ne tik „išorėje“, bet ir įmonės viduje – atvirai apie algą kalbėti nepadoru. Gal tas konfidencialumas apsaugo nuo nuolatinio savo pastangų ir atlygio už jas lyginimo su analogiškais kolegų skaičiais (su visomis tokiai nedėkingai temai būdingomis paskemėmis), tačiau jis yra puiki priedanga ir vyrų bei moterų atlyginimų nelygybei.
Ar susidūrėte tiesiogiai su uždarbio nelygybės problema? Iš savo patirties negaliu semti, nes dažniausiai dirbau „vienetinį“ darbą – t.y. neturėjau tokias pačias pareigas užimančių kolegių ar kolegų, su kuriais (nepaisant draudimų) galėčiau palyginti savo algą. Galiu tik pasakyti, kad maždaug trečdalį karjeros dirbau tiesiogiai ar netiesiogiai vadovaujamas moterų, ir paliudyti, jog kitas stereotipas – apie neva menkesnius moterų sugebėjimus vadovauti kolektyvui – yra iš piršto laužtas. Aš tai žinau, jūs tai žinote, bet „seksistinių stereotipų gajumas“ yra prioritetinė lyčių lygybės sritis bent penktadaliui europiečių ir maždaug 11% Eurobarometro apklaustų lietuvių (žr. tyrimo dokumentus prie pirmosios nuorodos). Apskritai su teiginiu „Verslo bendruomenėje dominuoja vyrai, kurie nepakankamai pasitiki moterimis“ sutinka beveik trys ketvirčiai ES gyventojų – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje.
Taigi nors šiandien viešai apie „moterį prie puodų“ kaip apie idealą kalbama gerokai rečiau, realios nelygybės tarp lyčių likę daug. Ir dėl to kovo 8-oji man tebeatrodo svarbi data (na, gerai – tikriausiai atspėjote, kad iki to prisikasiu kurioje nors rašinio vietoje). Ji turi politinių ir ideologinių asociacijų, kurios nepatinka dešiniųjų pažiūrų žmonėms, tačiau kartu ji žymi ilgą ir sudėtingą lyčių lygybės siekio istoriją: nuo teisės balsuoti, teisės mokytis ir studijuoti aukštosiose mokyklose, teisės užimti pareigas valstybės institucijose iki šiandien, kai turime moterį-prezidentę, kurios, beje požiūris į kovo 8-ąją kaip šventę neoficialiai yra .
Jei negerai yra šiandien sveikinti, tai galiu nesveikinti – galiu palaukti, kol „ir jis, ir ji uždirbs po lygiai“, po lygiai dalinsis vargus ir džiaugsmus, pramogas ir pareigas. Šis dalykas nesusijęs su konkrečia data ir iš esmės yra ilgas procesas, bet džiaugčiausi radęs kurių nors metų kalendoriuje jo pabaigos dieną, tegu ir ne kovo mėnesį…
Sutinku, kad moteris ir vyras turi uzdirbti vienodai uz ta pati darba. Bet visiskos lygybes, mano nuomone, niekada nebus ir negali buti. Ne del to, kad vienas is ju blogesnis ar geresnis, kvailesnis ar protingesnis, o del to, kad jie paprasciausiai skiriasi — ju fiziologija, mastymas. Yra dalyku, kuriu vyras niekada negaletu padaryti, tik moteris…pvz. gimdyti ir maitinti vaikus. O siuolaikineje visuomeneje, toks jausmas, taip kovojama uz lygybe, kad isskirtiniais moters ir vyro bruozais nebutu pasinaudota, o atvirksciai, jie niveliuojami kazkur, velnias zino kur. Kam? Vardan tuscio teiginio “kad turi buti igyvendinta lygybe”?
lygybė gaunasi bent moterų valdžioje situacijoje – moteris valdžioje yra tiek pat blogai, kaip ir vyras
Kurioje vietoje pasireiškia fiziologija, jei firmoje kompiuteriu tas pačias užduotis atliekantis vyras gauna daugiau nei moteris? Lygybė reiškia tai, kad darai tą patį – gauni tiek pat. Nors nesu ir už absurdišką idėją daryti kvotas renkamoms pareigoms užimti valdžioje – tai turėtų būti koompetencijos reikalas.
Nesibaiminu būti nepopuliarus. Paaiškinkite man prašau jei Lietuvoje gyvena apie 50% moterų kodėl jos neturi teisės būti tolygiai atstovaujamos demokratinėse institucijose? Dabartinė 64 vieta pasaulyje ir mūsų 27 parlamentarės yra gerai, bet mano galva būtų dar geriau jei moterų būtų dvigubai daugiau. Kvotos nėra geras sprendimas ilgalaikėje perspektyvoje, bet trumpalaikiu periodu gali būti labai galingas įrankis keičiant visuomenės požiūrį, griaunant nusistovėjusius stereotipus bei pritraukiant dėmesį į problemas su kuriomis susiduria moterys siekdamos dalyvauti politikoje.
Nesenai, European Voice kovo 8 proga paleido straipsnį apie Deputy Assistant Secretary General of NATO. Iš tiesų moteris turi padariusiu įspūdingą karjerą, bet… ji neturėjo vaikų. Ar dabartinė darbo rinka diktuoja tokias sąlygas? Manau, kad taip, nes demografinė padėtis Europoje blogėja kasmet. Tokioje situacijoje reikia radikalaus požiūrio į moteris keitimo. Moterys yra visuomenės variklis, jį reikia tiktai mobilizuoti.
Lietuvoje bent jau pagrindiniuose trijuose valdžios postuose dvi moterys:)
Juk tokia situacija turime ne del to, kad verslas nori aplamai iskelti nelygybes klausima. Visur veikia ekonomikos ir pinigu desniai – verslas be ju neatskiriamas. Visi faktai isdestyti paciame straipsnyje – kad ir galimybe gimdyti. Verslui tai ne i nauda. Taip ir gaunam visa istorija.
Asmeniskai manau kad tai diskriminacija. Bet dabar pagalvokite patys – atsidriate savo imones vadovo vietoje: ar pasakytumete sau “priimsiu puse vyru ir puse moteru vien delto, kad esu “geras”, nors greiciausiai daugumas merginu iseis i dekretines atostogas, reikes ieskoti pamainos, nukentes verslas, po to mamas priimti atgal, vel pradeti apmokymus, vaikai prades sirgti…”. Kol sis dalykas nebus ratifikuotas (kas abejoju ar isvis kada nors bus imanoma), tol si problema nebus issprendziama. O kolkas kiekvienas atvejis nuseda tik ant vadovo sazines, kurios musu verslininkai dazniausiai neturi. Na, isskyrus atvejus, kai klausimas susijes su valstybes ismokamais pinigais mamai dekretiniu atostogu metu
to Renaldas: manau kad besivystantis tvanas gali virsti realye, jei politika imse naudot dar ir kaip iranki lyciu sulyginimui. Nors pasiulymas kaip budas “griauti nusistovejusius stereotipus” neblogas ir manau laikui begant tikrai suveiktu.
To G’e: Sprendimas iteisinti kvotas nesustiprintu “laissez-faire”, bet mano giliu isitikinimu visuomeneje jis butu priimtas gan pozityviai. Manau tiketis, kad kvota bus sulyginta 50% yra nerealu, bet kalbeti apie 30 – 35% butu realistiska ir neskausminga. Vieninteliai, kurie to nenori tai saraso virsuje esantys vyriskiai…
O del imones vadovo poziurio i moteru idarbinima, manau lazda turi du galus, vienas vadovas gali pamatyti, kad moters samdymas yra susijes su darbo praleidimu del gimdymo, vaiku ligu ir t.t., o kitas pamatys, kad sudarant palankias salygas ir saugia darbo aplinka moterims, jos yra labiau motyvuotesnes ir lojalesnes imones interesams nei vyrai…
Mano giliu isitikinimu, siandien ir artimiausioj ateity visuomenei, kuria baigia uzkankint siudienu problemos, butu nusisvilpt del kvotu. O tu liktum kaltas, kad vietoj finansiniu problemu sprendimo, sugalvojai dar viena. Nors nemanau kad is esmes daug kas butu pries. Manau tiesiog pasireikstu trumparegiskumas.
Didzioji dalis darbdaviu, pamaste iki 3 sec remtusi tavo pirmu isvardintu variantu (antroj pastraipoj) – daugiau logikos, maziau lukesciu. Pabandyk pats svarstyklem pabut sededamas vadovo kedeje. Logika ir verslumo dvasia nusvertu nebent tavo gilus isitikinimai. Ir is tikruju man paciam gaila, kad taip yra… Galbut ateityje, bent jau lygybe darbe, bus iteisinta rastiskai ir darbdavys praras teise laisvai rinktis paskaiciaves nauda sau. Bet tai tolimas kelias, kuris kolkas neturi galo.
O gal busiu klydes
Bet kas uzgincys, kad betkoks priimtas sprendimas yra ne kas kita kaip dardavio naudos siekimas sau ir yra niekaip nesusijes su lyciu lygybe UZ ar PRIES ?
Ziurekit dar po kurio laiko vyrai eis uz lygybe kovot