Ed Yourdon (Flickr) nuotrauka

Nauji Eurobarometro duomenys apie sportą ir fizinę veiklą Europos Sąjungos šalyse rodo, kad sportuojančių ir besimankštinančių yra nemažai, tačiau labai daug apklaustųjų sako niekada nesportuoją ir teisinasi laiko stoka.

Lietuva pagal reguliariai sportuojančių skaičių (14% apklaustųjų) užima garbingą 9-ąją vietą (iš 28 šalių), tačiau esame tarp „lyderių“ ir grupėje, kuri nurodo niekada nesportuojanti.

Nesportuojantys piliečiai: kuo sodresnė spalva, tuo daugiau nesportuojančių.

Iš dalies gadiname „jūrų konrastą“: jei Šiaurės šalyse prie Baltijos jūros – Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje nesportuojančių yra mažuma, tai prie Viduržemio jūros tokių yra daugiausia.

Lietuvos gyventojai, kaip ir dauguma europiečių dažniausiai sako sportuoją aplink namus ir parkuose. Įdomu tai, kad mes, kartu su graikais, maltiečiais ir vengrais dažniausiai nurodome prasimankštiną pakeliui į darbą ar mokyklą ar iš jos. Bet juk gatvėje nesimato bėgiojančių su darbo kostiumais…

Nors vyriausybės ir savivaldybių pastangas skatinti sveikesnį gyvenimą vertiname patenkinamai, sporto ir sveikatingumo klubai šios misijos praktiškai neatlieka – vos 6% apklaustųjų iš Lietuvos teigė esą sporto klubo nariai ir vos 2%, bene mažiausiai visoje ES, yra sveikatingumo ir mankštos klubų lankytojai. Su tuo susijęs ir vienas prasčiausių visoje Europoje sporto klubų įvertinimas. Jais nepatenkintų daugiau yra tik Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje.

Kaip ir didžioji dalis europiečių mes sportuojame dėl sveikatos, gražių kūno formų, poilsio ir pramogos. Įdomu pastebėti, kad skeptiškiausiai visoje ES žiūrime į sporto galimybę padidinti pasitikėjimą savimi, paskatinti norą varžytis ar tiesiog susipažinti su kitais žmonėmis.

Kas sportui neranda laiko?

Nors mes ne tokie užimti, kaip italai, olandai, čekai, rumunai ar graikai, tačiau laiko sportui surasti keblu. 15% respondentų iš Lietuvos teigia, kad sportuoti jiems trukdo liga ar negalia, 6% mano, kad tai yra per brangu.

Jei daugumai pabėgiojimas po parką nėra brangus, tai belieka rasti laiko, ryžto ir… atsispirti televizoriaus bei sofos vilionėms.

Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Abiejų Tautų Respublikos Herbas

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko regione (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga. Daugiau…

Šio blogo pavadinimas gali truputį klaidinti, nes apie žmogaus teisių filosofiją galima gana lengvai surasti kur kas solidesnių šaltinių negu mano nuomonė. Norėčiau padiskutuoti apie konservatorių partijos atstovo seime A.Vidžiūno komentarą, paskiriant naująją vaikų teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę: „Mes, frakcijos vardu, norime palinkėti, kad kandidatei pavyktų atsispirti (prašom atleisti!) kairuoliškai ir karingai žmogaus teisių gynimo filosofijai, kuri kartais mėgina sklisti Lietuvoje, nes mūsų įsitikinimu autentiškoje kultūros tėkmėje tradicijos tikrai nėra ta aplinka, kur nebūtų galimybės skleistis žmogaus teisėms bei laisvėms, orumui ir panašiai“.

Visų pirma, kiek žinau ir ką patvirtina vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas, minėtasis pareigūno tikslas yra: „gerinti vaiko teisinę apsaugą, ginti vaiko teises ir jo teisėtus interesus, užtikrinti tarptautinės ir nacionalinės teisės aktuose nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų įgyvendinimą, atlikti vaiko teisių užtikrinimo ir apsaugos priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje.“  Kaip šiuos tikslus galima vykdyti kairuoliškai ar dešiniuoliškai, atvirai sakant, nelabai įsivaizduoju.  Kas dėl karingumo, tai ar ne dėl pernelyg „nekaringos“ veiklos ir buvo atleista buvusi komisarė? Pagaliau žiniasklaidoje ir seime pradėjus diskutuoti apie patyčias mokyklose, apie smurtą šeimose ir panašias mūsų visuomenės „tradicines“ problemas, minėtasis raginimas atsispirti karingumui skamba, net nebe juokingai, o labiau kaip pamėgtas politikų triukas, asmenis, iškėlusius vienokias ar kitokias visuomenines problemas, kaltinti tyčiniu valstybės įvaizdžio žlugdymu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.

Kito pasisakiusio politiko Juliaus Veselkos patarimas skamba tiesiogiai šauniai: „kad šiais laikais ginti vaikų teises labai svarbu, bet esą auklėjant diržas kai kuriais atvejais praverčia.“ ir matyt puikiai derinasi  su tradicijomis, kurios netrukdo skleistis žmogaus teisėms. Ypač „komiškai“ tokį pasakymą galima vertinti viešosiose erdvėse platinamos socialinės reklamos, skatinančios nesmurtauti prieš vaikus fone. Manyčiau, kad jeigu kas nors vis dar transliuoja seimo posėdžius tai ryšium su tokia retorika, būtų galima jiems pritaikyti „nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą.“

Na bet nebūkime naivūs, greičiausiai šie mūsų seimo narių pamokymai, kad ir adresuoti naujajai kontrolierei, turėjo skambėt greičiau kaip komentaras svarbiausioms Lietuvos problemoms ir aktualijoms – nepilnamečių apsaugos įstatymui ir būsimoms seksualinių mažumų eitynėms.  Ir net gi šitame kontekste žmogaus teisės vis dėlto išlieka universalios, o ne kairuoliškos ir jeigu sprendžiant pagal seimo pirmininko jų vertinimą mūsų šalyje – „Lietuva yra tolerantiška kaip Skandinavija“, A.Vidžiūnui tikrai nereikia bijoti kažkokio karingo jų gynimo. Va tik įdomu ar pvz., autentiškai Baltarusijos kultūros tėkmėj karingas ir kairuoliškas žmogaus teisių gynimas taip pat trukdytų ar ne?

(Jepoirrier nuotrauka, Flickr)

Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje kovo 29 dieną, pirmadienį, kviečia į susitikimą-diskusiją „Naujosios Europos Komisijos sudėtis ir politinė darbotvarkė“. Susitikime dalyvaus EK narys Algirdas Šemeta, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas, Liutauras Gudžinskas iš VU TSPMI. Diskusiją moderuos „Lietuvos ryto“ korespondentė Briuselyje ir Paryžiuje Edita Urmonaitė.

Renginys yra skirtas žurnalistams, akademinei bendruomenei, komunikacijos ir politikos mokslų studentams. Diskusijos tikslas – aptarti, kaip pasikeitė Europos Komisijos ir kitų ES institucijų veikla, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Parlamento požiūrį į pasikeitimus, bendradarbiavimo su Europos Komisija galimybes, eurofilų lūkesčius ir eurofobų baimes.

Pranešimo apie dalyvavimą renginyje organizatoriai laukia el. paštu: renita.paleckiene@gmail.com arba telefonu +370-655-44171.