Dėl Ignalinos AE uždarymo ir nuostolių kalta pati Lietuva

Kaip žinia 2010 m. Lietuva pasitinka be Ignalinos atominės elektrinės. Gruodžio 31 ą dieną ji oficialiai uždaroma ir nebeteikia energijos. Lietuvoje vyrauja bendra neigiama nuotaika dėl elektrinės uždarymo, nes tai atneš Lietuviai tiesioginių nuostolių vidaus ekonomikoje, bei užsienio politikoje.

Naujausiame interviu rašoma, kad buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas teigia jog Europos Sąjungos (ES) reikalavimas 2009 metų pabaigoje uždaryti Ignalinos atominę elektrinę buvo, jo žodžiais, absoliučiai kategoriškas.

“Klausimas buvo labai konkretus – ar būtų klaida, jeigu mes pasiliktume su elektrine ir nebūtume ES nariais”, – sakė A.Brazauskas.

Pagal A. Brazauską Lietuvai buvo pareikštas ultimatumas – arba ES arba Ignalinė. Jis nusiplauna nuo savęs ir visų Lietuvai derybose su ES atstovavusių politikų (kuriems vadovo Petras Auštrevičius) atsakomybę ir visą kaltę dėl Ignalinos AE uždarymo. Kaltę, bei lietuvių pyktį dėl būsimų nuostolių bando perkelti ES. ES privertė ir taip privalėjom padaryti.

Tai yra visiška nesąmonė ir blefas. ES teisinėje bazėje kalbančioje apie naujų narių priėmimą nėra nė vienos eilutes, kurioje būtų rašoma, kad šalis turinti sovietų sąjungos laikų statytą atominę elektrinę negali tapti Europos sąjungos nare. O stojimo procesas yra teisiškai reglamentuotas 1993 ES tarybos narių susirinkime, kuris įvyko Kopenhagoje. Nuo to laiko pagrindiniai tris kriterijai kuriuos privalo atitikti kiekviena šalis prieš tampant ES nare ir yra vadinami Kopenhagos Kriterijai. Jie yra šie:

Politinis: institucijų stabilumas, užtikrinti demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumoms bei jų apsaugą;

Ekonominis: veikianti rinkos ekonomika ir gebėjimas atlaikyti konkurencinį spaudimą ir rinkos jėgas Sąjungoje;

Priėmimą Bendrijos teisyno: gebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant griežtą politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslus

Buvo derybos, o ne ultimatumai

Lietuva nuo savo bendradarbiavimo su Europos Bendrija pradžios iki įstojimo atliko daug namų darbų, kad atitiktų šiuos kriterijus ir EK, bei EP buvo priėmę palankių sprendimų, kad Lietuva turėtų tapti ES nare. Tad naivu manyti, kad ES taryba po tiek Lietuvos darbo įvairiose srityse, numos į viską rankas ir uždarys duris tik dėl vienos elektrinės.

Viskas ko reikėjo pabaigti stojimą į ES buvo derybos dėl stojimo sąlygų tarp tuometinių 15 ES tarybos narių ir Lietuvos. Ir tos sąlygos jau priklausys nuo derybų eigos, bei pačių derybininkų. Derybos vyksta dėl 13 sektorių, pereinamų laikų ir finansines pagalbos.

Tad Algirdas Brazauksas mane laiko visišku idiotu, kad patikėčiau jog ES iškelę Lietuvai ultimatumą. Ultimatumai yra tik dėl Kopenhagos kriterijų.

Ignalinos AE uždarymo norėjo tuomet EP dominavę kairieji socialistai tikėję į atsinaujinančios energijos šaltinių sukūrimą, bei atominių elektrinių taršą. Tad tai grynai politinių pažiūrų spaudimas. Lietuva turėjo daug argumentų savigynai, na, kad ir Prancūzijos atominių elektrinių pavyzdys ar paprasčiausias faktas jog ES teisyne tuomet nebuvo nė vieno dokumento, kuriam prieštarautų Ignalinos AE egzistavimas. Tačiau Lietuvos derybininkams labiau rūpėjo didesni skaičiai finansavimo derybose, tad nenorėdami aitrinti derybų jie ir nesiginčijo dėl elektrines.

Tad ne ES, o savo bestuburius derybininkus turėtume kaltinti dėl to ,kad Lietuvos stojimo į ES sąlygose atsidaro punktas dėl Ignalinos AE uždarymo.

Ignalinos AE uždarymo nuostolių galėjo nebūtų

Mūsų tuometinių derybininkų nesugebėjimo įžvelgt ateities, nuostolius galime matyti dabartyje.

Pirmiausia Lietuvoje brangs elektra, nes ją mums teks pirkti iš svetur. Lietuvoje vis dar esant sunkmečiui daug namų ūkių sunkiai tai pakels.

Ignalinos mieste šimtai žmonių liko be darbo ir esant prastai Lietuvos ekonomikai tikimybė jiems rasti naują darbą yra labai maža.

Elektrą daugiausiai importuosime dabar iš Rusijos, kuri mėgsta jos energijos naudotojams prieštaraujant jai geopolitinei arenoje imti ir išjungti energijos teikimą.

Gerai, tarkime tikrai ES iškėlę ultimatumą ir nebuvo kitos išeities tik uždaryti elektrinę. Tačiau kodėl Lietuva nieko nepadarė, kad sumažintų ar net panaikintų to nuostolius?

ES yra daug paramos fondų į kuriuos galėjo kreiptis Lietuva. Ir ES yra geranoriška šiuo atžvilgiu, na pavyzdžiui kaip, kad šiaurės skandinavai gauna daug paramos vien dėl to, kad yra šiaurėje, o ne vidurio Europoje kur yra geresnes sąlygos verslui. Per stojimo derybas Lietuva išsiderėjo 2,6 milijardų eurų. Kompensacijoms skirta 47 milijonai, branduoliniui saugumui 285 milijonai. Dabar skaitant straipsnius spaudoje apie bedarbo likusius buvusius Ignalinos AE darbuotojus kyla klausimas – kur tie pinigai? Jei Lietuva nemoka išsireikalauti iš paramos fondų pinigų ar išsiderėtą paramą išnaudoją neefektyviai, tai kas kaltas? ES ar Lietuva?

Žinoma ES parama tebūtų padėjusi Ignalinos gyventojams, bet ne visai Lietuvai, bet prisiminkime, kad Lietuva buvo jau pradėjusi naujos AE statybos planus, į kurią investuoti sutiko Estija ir Lenkija. Šis projektas vadinosi “trys slibinai” ar pan. nebepamenu, vėliau virto į paprastą LEO LT, kuris pasirodė korumpuotas ir Lietuvai pasibaigė be jokios elektrines statybos pradžios ir virš milijardo litų nuostolių. Priešingu atveju dabar mes būtume ramūs dėl Rusijos..

Tad ar ES kalta, kad per septynis metus kai Lietuva žinojo, kad turės uždaryti Ignalinos AE, taip ir nepradėjo naujos AE statybą, ar pati Lietuva dėl to kalta?

Lietuviški raumenys.

Nereikia painioti ES su Sovietų sąjunga. Maskvos nepakeitė Briuselis, nes na ne viename Briuselyje yra priimami sprendimai. Svarbios ES valdyme esančios institucijos randasi ne vien tik Briuselyje, kad ir šalies, kuri pirmininkauja ES tarybai sostinėje. Tad laikraščiuose matomos frazes, kad Briuselis norėjo to ar ano yra visiškai neteisingos.

ES politiką yra vykdoma ne tik Briuselyje, bet ir ne ką mažiau Vilniuje. Turime suprasti, kad nėra Lietuvos ir ES, yra Lietuva Europos Sąjungoje.

Jei laikysimės pozicijos, kad Lietuva turėjo išsaugoti Ignalinos AE, tai tą Lietuva tikrai galėjo padaryti net po prastų derybų. ES, kad priimtų bendrą politiką tenkiną daug individualių šalių kaprizų. Tarkime Ispanija vis dar gauna finansines paramos iš skurdžioms šalims skirtų fondų, nors seniai nebeatitinka skurdžios šalies kriterijus. Jie tiesiog viešai pareiškė, kad neratifikuos jokios ES naujos sutarties (pvz. Lisabonos), jei jiems nebus leidžiama ir toliau gauti paramą iš šių fondų. Tokie valstybių šantažai ES tokie dažni, kad tai tapo jau norma. Bet deja Lietuva pati pirmoji, net neskaičiusi, ratifikuoją sutartys.

Tad jei Lietuva nežino kaip iš ES išsireikalauti sau palankių sprendimų, kas yra kaltas? ES ar Lietuva?

Tiesa prisiminkime, kad Lietuva parodo savo raumenys atsiradus klausimui dėl ES ir Rusijos bendradarbiavimo. Mes net vetuojame tokio bendradarbiavimo sutartys. Tačiau kai ateina laikas pakovoto už savo paties gerovę ir energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, tie raumenys kažkur dingsta.

Ignalinos AE uždarymo pamoka

Vis dėlto Ignalinos AE uždaryme įžvelgiu gerų dalykų. Pirmiausia Lietuva neteks jos ekonomikai per dideles elektrines. Antra tai gali būti puiki pamoka Lietuvos žmonėms apie tai kas yra ES ir mūsų santykiai su ja. Pamenu, kaip per stojimo procesą per TV mačiau už Lietuvos stojimą propaguojančias reklamas, kuriose pinigai skrido iš dangaus ir buvo žadama, kad niekas jų nepavogs. Dabar mes matome, kad pinigai iš niekur neatsiranda ir turime už save ES pakovoti.

ES neatneša žuvies ant padėklo. ES yra meškerė, su kurią, tą žuvį patys turime pasigauti.

(Nuotrauka – esnaujienos.lt)