Vertybinis nihilizmas

Žmogus. Paimta iš SalvationArmy.org.nz

Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo  sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.

Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.

Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį.

Absurdiškai isteriška reakcija į žinią apie gyvūno kankinimą neleidžia užmiršti to, kaip lengva (o kartu ir pavojinga) įaudrinti masių sąmonę. Išties bjaurus, tačiau kažin ar labai stebinantis (turint galvoje tokius dažnus žmonių žiaurumo atvejus) poelgis su bejėgiu gyvūnu, primena kasmetinį Pamplonos bulių bėgimą.  Kol niekas bėgančiam buliui nekepšteli į šoną ar prieš akis nepamosuoja raudona skepeta, tol jis į aplinką reaguoja bemaž abejingai – ramiai risnoja kartu su visais. Bet vos kas atlieka tuos, įaudrinančius veiksmus, gyvulys įniršta ir beatodairiškai puola ramybės drumstėją.

Eilinio lietuvio reakcija į šuns Pipiro nelaimę, bent jau esminiais bruožais, panaši į to įtūžusio Pamplonos žvėries įsiūtį. Žiniasklaidos atstovams atmosferą įkaitinus dideliu kiekiu komentarų apie negailestingai nuskriaustą šunį bei bejausmį kankintoją, nemaža dalis pasipiktinusių interneto komentatorių nedviprasmiškai ėmė reikalauti aukščiausios bausmės. Didieji naujienų portalai pasipuošė anoniminėmis nuomonėmis apie tai, kad sadistiškai su gyvūnu pasielgęs vyras vertas mirties bausmės (sic!). Istorija baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo: teismas pasidavė visuomenėje sklandančioms radikalioms nuotaikoms ir paskyrė, švelniai tariant, ne pačią švelniausią bausmę šuns skriaudėjui – 8 mėnesius nelaisvės.

Buvo galima įsitikinti, kad sulaukėjimo fenomenas yra būdingas ne tik miniažmogiams, bet ir jų veikiamai teisinei sistemai. Telieka stebėtis –  kada pro akis praleidome momentą, kai šuns gyvybė tapo svarbesne vertybe už žmogaus? Gyvename valstybėje, kur už tyčinį gyvūno sužalojimą ruošiamasi bausti 4 metų laisvės atėmimo bausme. Drauge šios valstybės teisinė tvarka leidžia atsirasti ir sveika mąstysena nesuvokiamam moraliniam absurdui (beje, neturinčiam nieko bendro su teisingumu): reprodukcine sveikata ir pasirinkimo teise vadinamas visiškai legalus dar negimusio ir bejėgio kūdikio suplėšymas į gabalus ir išmetimas į sąvartyną.

Kol svarbiausiose dienos naujienose tie patys viskuo besipiktinantys žmonės nematys jų valstybės teisinės sistemos toleruojamo kūdikių žudymo aukų, tol kalbos apie žmogaus teises bus visiškai neaktualios ir beprasmės. Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena –  moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.