www.tja.lt/sveikiatvyke

www.tja.lt/sveikiatvyke

Kad ir sąlyginai neaukšto pragyveno lygio,visgi Lietuva yra Europos Sąjungos narė. O tai mažiau išsivysčiusioms pasaulio valstybėms yra pripažinimo ženklas. Kasmet sulaukiame vis daugiau žmonių, prašančių leidimo apsigyventi mūsų šalyje.

Priežastys tam įvairios: karas gimtinėje, persekiojimas, lengvesnio gyvenimo paieškos… Tačiau atvykėliams nėra lengva ir čia: mažai institucijų, galinčių padėti integruotis, neigiamas vietinių gyventojų požiūris atvykėlius. O tai trukdo ne tik įsilieti į visuomenę, pradėti naują, geresnį gyvenimą, bet netgi susirasti darbą, nes dėl vyraujančių stereotipų kitų rasių, tautų atstovai nėra pirmieji eilėje užimti darbo vietą.

Tolerantiško Jaunimo Asociacija kartu su ES Europos fondu įgyvendina projektą “Sveiki atvykę”. Jam sukurtoje svetainėje galima plačiau pasidomėti šalimis, iš kurių atvyksta dauguma imigrantų, taip pat sužinoti apie jų motyvus ir kitas integracijos veiklas. Galbūt panaudotos žinios padės pakeisti įsivyravusius stereotipus, o draugų kompanijoje pasijausti pranašesniu ir tolerantiškesniu.

Ar tai būtų pabėgeliai (dėl gamtos katastrofų, politinių priežasčių), ar naujakuriai (dėl ekonominių bei asmeninių priežasčių) visi siekia išlaikyti savo identitą, kultūrą ir tradicijas. Tačiau vėlgi dažnai manoma, kad jie turi įsilieti į Lietuvą ir perimti šios tradicijas ir verybes, taip pamirštant, kad patys Lietuviai kaltinami lietuvybės nepuoselėjimu išvykus. Taip, mes nepatiriame gamtos nelaimių, karo, politinio persekiojimo, tačiau daugybė žmonių išvyksta uždarbiauti ar įsigyti išsilavinimo – ir visuomet tikimasi, kad būsime priimti maloniai. Metas priimti ir tuos, kurie prašo iš mūsų. O lietuviams  šioje srityje tobulėti yra kur, nes atliktos apkalusos parodė, kad dauguma lietuvių nenorėtų gyventi šalia kitų kultūrų atstovų.

Tačiau galbūt derėtų pakeisti požiūrį – juk atvykėliams galima ne tik padėti, bet ir pasimokyti iš jų. Susipažinti su jų šalies geografija, politika, tradicijomis, kulinariniu paveldu ir menu. Pirmą žingsnį galime ir turime žengti patys – suprasti, kad mes esame dauguma, turinti pirma ištiesti pasiveikinimo ranką. Juk išties esame kitokie, bet panašūs. O mūsų skirtumai ir daro mus įdomiais.